Šiandien vakare mokykloje susitikome su viena auklėtine. Repetavom Keistuolių teatro "Stebuklingą medį", kurį dainuosime trečiadienį, kai su mokykla sodinsime medį.
Po repeticijos paklausiau, ar jai patiko daina. Sakė, kad patiko. Pasakiau, kad Keistuolių teatro čia daina. Pasirodo, nebuvo girdėjusi mergaitė Keistuolių teatro. Aš, žinoma, nustebau, pradėjau dainuoti visas dainas, kurias greitai atsiminiau keistuolių ir vis klausiau: "Ar tikrai ir šitos nežinai?" Nežinojo. Uch...
Tada ir aš gavau klausimą:
- Mokytojau, o jūs žinot Jason Derulo?
- Kąąąą tokį?
- Jason De-ru-lo!
- Nea, nežinau.
- Va, ir jūs kažko nežinot!
Supratau, kad lygiosios. Pamaniau, kad atėjus laikui, mergaitė apie keistuolius dar išgirs. Parodė man tą Jason Derulo ir dar kokius 10 negirdėtų muzikantų, kurie visi dainavo apie nelabai vaikiškus dalykus (viena daina prasidėjo kažkaip "I will wake up in the morning and will brush my teeth with a bottle of Jack". Paklausiau, ar ji supranta, apie ką muzikantai dainuoja. "Ne, nesuprantu, tik žodžius žinau." Tuo metu apsidžiaugiau dviem dalykais. 1) Liuks, kad gyvenam ne anglakalbėje valstybėje. 2) Liuks, kad vaikai turi kažkokį magišką skydą prieš tokius dalykus. Internetas jų pilnas, o jie vis tiek nesupranta. Nežinau, gal ir supranta, bet įtariu, kad klauso tos muzikos tiesiog dėl bangos, o ne dėl prasmingo turinio. Valio!
Aišku, vėliau lengvą jutūbinę keistuolių terapiją mergaitei pravedžiau. Išėjo niūniuodama "Stebuklingą šulinį".
2011 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis
2011 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis
Ypač rimta klaida
Aha, klaida, tik ne mokinių, o mokytojų.
Knygoj ką tik perskaičiau, kaip reikia mokiniams suteikti atgalinį ryšį.
Knygoj ką tik perskaičiau, kaip reikia mokiniams suteikti atgalinį ryšį.
- Pagiri;
- suteiki kritiką, kuri būtų orientuota į ateitį ir skambėtų kaip teigiamas patarimas.
Kurgi tuomet ta ypač rimta klaida? Ogi, rašo, mokytojai dažnai norėdami išlaikyti silpnesniųjų mokinių motyvaciją suteikia jiems tik pirmą punktą atgalinio ryšio ir taip neskatina jų siekti geresnių rezultatų. Kaip ir šioks toks neatitikimas gaunasi, nes pažymys - penketas, o komentaras - "šaunuolis, puikiai viską išsprendei!".
Aš taip visada dariau! Bet dabar tai jau nieko panašaus nebebus!
2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis
Labas vakaras, skambina auklėtojas.
Taip taip, ką tik pirmą kartą paskambinau auklėtinės mamai. Buvo baisu, nes galvojau, kad nei šis nei tas čia skambinėt vakare, bet buvo puikus trumpas pokalbis! Kūl, reiks dar kada nors kam nors paskambinti. Turiu, beje, šeštokus. Baisiai geri. Gėlių daug atnešė. Budresni berniukai, matyt, bus pastebėję mano polinkį į saldumynus, tai vietoj gėlių atnešė saldainių. Nepabrokyjau.
Dar, beje, šiandien, manau, gerą pedagoginį sprendimą priėmiau. Per pamokas šiandien dalijomės į grupes, tiksliau aš dalinau. Tai visada būna sunkus procesas, nes būna begalė: "Aš su juo tai tikrai nesėdėsiu!" Viena mergaitė būtent taip kelis kartus ir pasakė apie vieną berniuką. Per pamoką moralo atskaityti nespėjau, tad pasinaudojau elektroninio dienyno stebuklais. Šiemet, beje, dirbame tik su juo. Valio, nebereiks popieriniam variante korektoriumi tepti klaidas taip, kad nieks nepamatytų, kad ten buvo suklysta ir viskas atrodytų normaliai!
Parašiau mergaitei elektroninę pastabą. Trijų trumpų pastraipų moralą apie tai, kaip ten viskas buvo nelabai gerai, kaip tas berniukas turėjo jaustis, ir bla bla bla.. Tai buvau apsidžiaugęs moralu, galvojau, kad gerą pavariau, sugėdinsiu mergaitę! Bet tada prisiminiau, kad knygoj rašo, kad vaikai patys turi būti atsakingi už veiksmus, kurti patys, suprasti patys. Nutryniau visą pastabą ir palikau tik tiek:
Kaip vertini šiandieninę situaciją, kai sėdome į grupes?
Prašau atsakyk man el. laišku.
Sėkmės bla bla bla
O šiaip rugsėjis kol kas einasi neblogai. Mokykloje taip pat atsirado mp3 failus skaitantis elektroninis skambutis. Šiandien iš ir į pamoką kvietė štai tokia melodija, tik truputį patūrbinta - pagreitinta, daugiau būgnų + kažkokie sintezatoriai!
Linkėjimai į didmiesčius!
Dar, beje, šiandien, manau, gerą pedagoginį sprendimą priėmiau. Per pamokas šiandien dalijomės į grupes, tiksliau aš dalinau. Tai visada būna sunkus procesas, nes būna begalė: "Aš su juo tai tikrai nesėdėsiu!" Viena mergaitė būtent taip kelis kartus ir pasakė apie vieną berniuką. Per pamoką moralo atskaityti nespėjau, tad pasinaudojau elektroninio dienyno stebuklais. Šiemet, beje, dirbame tik su juo. Valio, nebereiks popieriniam variante korektoriumi tepti klaidas taip, kad nieks nepamatytų, kad ten buvo suklysta ir viskas atrodytų normaliai!
Parašiau mergaitei elektroninę pastabą. Trijų trumpų pastraipų moralą apie tai, kaip ten viskas buvo nelabai gerai, kaip tas berniukas turėjo jaustis, ir bla bla bla.. Tai buvau apsidžiaugęs moralu, galvojau, kad gerą pavariau, sugėdinsiu mergaitę! Bet tada prisiminiau, kad knygoj rašo, kad vaikai patys turi būti atsakingi už veiksmus, kurti patys, suprasti patys. Nutryniau visą pastabą ir palikau tik tiek:
Kaip vertini šiandieninę situaciją, kai sėdome į grupes?
Prašau atsakyk man el. laišku.
Sėkmės bla bla bla
O šiaip rugsėjis kol kas einasi neblogai. Mokykloje taip pat atsirado mp3 failus skaitantis elektroninis skambutis. Šiandien iš ir į pamoką kvietė štai tokia melodija, tik truputį patūrbinta - pagreitinta, daugiau būgnų + kažkokie sintezatoriai!
Linkėjimai į didmiesčius!
2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis
Su!
Taip taip taip, pagaliau ji atėjo! Rugsėjo pirmoji! Valio! Sveikinu visus!
Vėl visi atrodo geri, faini, įdomūs ir gražūs! Pailsėjau!
Linkiu gerų metų!
Dar šiandien skaičiau įdomų tekstą apie tai, kaip gyvena žmonės, kurie uždirba po 30 000 dolerių per dieną. Čia.
P.S. "Šiuolaikinio mokymo" dar neperskaičiau, bet skaitau.
Beje, dar neseniai skaičiau, kaip galima mokintis save dresuoti ir nugalėti visas problemas gyvenimo! Pasidalinsiu kurį kitą kartą. Dabar reik ruoštis rytojui. Gana įdomu bus rytoj. Su mokykla sugalvojom daryti dieną, per kurią kiekvienas mokinys susigalvoja savo sėkmės kelią. Iš esmės tai bus sakymas, kad ne tik 10 yra gerai. Yra ir kitų matų, kurie sako, kad tu esi geras. Reik rimtai dabar galvą sukti, kaip tai įtikinančiai vaikams perteikti.
Tauragėje šviečia saulė, o rugsėjo 9-ą atvažiuos groti bardai!
Vėl visi atrodo geri, faini, įdomūs ir gražūs! Pailsėjau!
Linkiu gerų metų!
Dar šiandien skaičiau įdomų tekstą apie tai, kaip gyvena žmonės, kurie uždirba po 30 000 dolerių per dieną. Čia.
P.S. "Šiuolaikinio mokymo" dar neperskaičiau, bet skaitau.
Beje, dar neseniai skaičiau, kaip galima mokintis save dresuoti ir nugalėti visas problemas gyvenimo! Pasidalinsiu kurį kitą kartą. Dabar reik ruoštis rytojui. Gana įdomu bus rytoj. Su mokykla sugalvojom daryti dieną, per kurią kiekvienas mokinys susigalvoja savo sėkmės kelią. Iš esmės tai bus sakymas, kad ne tik 10 yra gerai. Yra ir kitų matų, kurie sako, kad tu esi geras. Reik rimtai dabar galvą sukti, kaip tai įtikinančiai vaikams perteikti.
Tauragėje šviečia saulė, o rugsėjo 9-ą atvažiuos groti bardai!
2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis
Interviu
Jė, man vėl brūkštelėjo iš Tauragiško laikraščio ir paprašė atsakyti į kelis klausimus. Štai, kaip atsakiau. Jei pasirodys straipsnis, apie jį taip pat pranešiu.
Kai pats buvau mokinys, mokytojo darbas nežavėjo (žavėjo kosmonautai ir roko žvaigždės, o kaip kitaip?). Tik universitete supratau, kad mokytojai gali nemažai nuveikti visuomenės labui, tuomet ir atsirado žavesys bei pagarba šiai profesijai.
Tikslų pirmiems metams nekėliau. Prieš pirmąjį mokytojišką rugsėjį galvojau, kad viskas bus labai paprasta ir lengva. Tą patį rugsėjį supratau, kad taip nebus, tad galbūt galvoje gimė tikslas pirmuosius metus tiesiog išgyventi.
Prisitaikyti sekėsi neblogai, labai padėdavo kolegos ir mokiniai. Jei tik kildavo klausimų, kur ką galima surasti ar nuveikti, visad gaudavau išsamius paaiškinimus.
Taip pat labai daug optimizmo suteikia pedagoginių knygų galybė, kolegų, projekto „Renkuosi mokyti!“ teikiama pagalba ir suvokimas, kad aš išties dar nieko nežinau apie tai, ką turi veikti geras mokytojas. Bet visa tai dar galiu sužinoti!
Ar jaučiuosi pripažintas? Taip.
- Kodėl susidomėjote socialine programa “Renkuosi mokyti!”? Visuomet žavėjo mokytojo darbas?
Kai pats buvau mokinys, mokytojo darbas nežavėjo (žavėjo kosmonautai ir roko žvaigždės, o kaip kitaip?). Tik universitete supratau, kad mokytojai gali nemažai nuveikti visuomenės labui, tuomet ir atsirado žavesys bei pagarba šiai profesijai.
- Kaip sekėsi įsilieti į mokytojo gyvenimą? Ar įgyvendinote savo išsikeltus tikslus?
Tikslų pirmiems metams nekėliau. Prieš pirmąjį mokytojišką rugsėjį galvojau, kad viskas bus labai paprasta ir lengva. Tą patį rugsėjį supratau, kad taip nebus, tad galbūt galvoje gimė tikslas pirmuosius metus tiesiog išgyventi.
- Ar jaučiatės savas Tauragėje po metų gyvenimo čia? Kaip sekėsi prisitaikyti svetimame mieste?
Prisitaikyti sekėsi neblogai, labai padėdavo kolegos ir mokiniai. Jei tik kildavo klausimų, kur ką galima surasti ar nuveikti, visad gaudavau išsamius paaiškinimus.
- Kaip reaguojate į vaikų dėmesį? Jis įkvepia ar vargina?
- Galbūt pasikeitė nuomonė apie mokytojo darbą po vienerių metų patirties? Ko tikėjotės?
- Ar neišblėso entuziazmas, kuris buvo prieš pradedant dirbti mokytoju? Ar nenusivylėte?
- Kaip užbaigtumėt “Mokytojas-tai…”?
- Ar per metus teko patirti linksmų mokytojo gyvenimo situacijų, kurios ilgam išliks atmintyje? Kas džiugina Jus?
Taip pat labai daug optimizmo suteikia pedagoginių knygų galybė, kolegų, projekto „Renkuosi mokyti!“ teikiama pagalba ir suvokimas, kad aš išties dar nieko nežinau apie tai, ką turi veikti geras mokytojas. Bet visa tai dar galiu sužinoti!
- Ar iš vaikų sulaukiate pagyrimų, priekaištų? Jaučiatės pripažintas?
Ar jaučiuosi pripažintas? Taip.
- Jums dar liko metai mokytojavimo, gal ir vėliau tęsite mokytojo karjerą? Kokie Jūsų ateities planai, svajonės?
- Ar nekyla noras vėl kelti sparnus į užsienį? Lietuvoje vis dar jaučiatės reikalingesnis ir naudingesnis nei užsienyje?
- Kokie Jūsų pomėgiai?
- Ar labai trūksta artimų žmonių? Dažnai grįžtate į gimtąjį miestą?
2011 m. birželio 22 d., trečiadienis
Pradžios pabaiga
 |
| Linkėjimai visiems iš naujojo mano kabineto! 212! |
Na va, ką tik pabaigiau rašyti paskutinės mokinės mokslo metų apibendrinimą. Dar kartą peržiūrėjau darbų sąrašą. Viskas. Tai buvo paskutinis mokyklinis darbas. Geras jausmas taip viską pabaigti. Ir išeiti 2 mėnesių atostogų! Už kurias netgi pinigus mokės. Geriau nebūna!
Ačiū visiems, kas skaitėt, patarėt, padėjot. Blogas buvo dalis manęs per šiuos metus, gera būdavo čia mintis dėlioti ir žinoti, kad kažkam jos rūpės. Tikrai, neretai grįžtant namo po darbo dienos mintys sukdavosi apie tai, kaip gera kažkam bus visa tai papasakoti. Tas kažkas dažniausiai ir būdavot jūs, tad ačiū, kad turėjau kam pasakoti.
Šios vasaros planas - perskaityti G. Petty "Šiuolaikinis mokymas", apie kurią internetas rašo taip: "Šios knygos tikslas - paprastai ir aiškiai atsakyti į klausimą, kaip mokyti: kaip planuoti pamokas ir motyvuoti mokinius, kaip sukurti drausmingą, bet smagią aplinką savo mokiniams." Geriau ir būti negali!
Rytoj jau važiuosiu į Vilnių, ai, ai, kaip laukiu!
Gražios visiems vasaros ir dar kartą ačiū už buvimą kartu!
2011 m. gegužės 8 d., sekmadienis
Muzikavimai Tauragėje
Vakar su gitaristų būreliu muzikavome gatvėje! Taip taip, tikriausiai žinote, kokiame renginyje, bet renginio pavadinimo neminėsiu. Pridengsiu blogą nuo gūglės.
Pusę vienuolikos apsikarstę gitaromis, būgnu, tamburinais ir arbatų termosais pajudėjome nuo mokyklos link Tauragės centro. Saulė žadėjo šiltą ir gerą orą. Liuks, prašėm jo penktadienį, kai piešėm plakatus su grupės pavadinimu! Po pusvalanduko pasiekę mums skirtą vietą, pasirepetavom ir nuėjom į, mano galva, neįvykusį renginio atidarymą. Tą pačią dieną buvo ugniagesių diena, tai tiesiog pastebėjom ugniagesių paradą. Jokio atidarymo.
Tai nesutrukdė mums smagiai groti. Grojome prie daugiabučio, tad jau per pirmą dainą mus pradžiugino iš dangaus atlėkęs šunų maistas. Truputį pasiblaškę grojome toliau. Susirinko visai nemažai žmonių - vienu metu gal kokių 15 stovėjo (rekordas per visą dieną)! Turėjome paruošę du gabalus: "Saulės miestą" ir debiutinį "Stebis tėtis ir mama" (kada nors gal ir video turėsim). Tuos du gabalus atlikę dar padainuodavome "Tris milijonus" arba S. Mykolaičio "Kaip smagu" ir padarydavome pertraukėlę. Iš viso programą atlikome 4-5 kartus, jau tiksliai nepamenu, nes vienu metu lyg ir pusantros programos vienu ypu atlikome. Kai programą atlikinėjome jau kokį 3 kartą iš dangaus atlėkė dar vienas siurprizas – maišelis su vandeniu. Maloniai atgaivino, bet, atsargumo dėlei, policiją iškvietėm. Daugiau staigmenų nebebuvo.
Nuotaika visą dieną buvo superinė. Vaikams ypač ypač patiko, klausytojams taip pat, aš irgi šypsenai jėgų nepagailėjau. Šauniausia dalis visgi buvo ta, kad kažkaip sugebėjom užsidirbti 90 litų. Tai apsidžiaugėm! Pabaigę savo repertuarą, pasivaikščiojom po Tauragės gatves ir po pinigelį įmetėm likusiems 2 būreliams muzikantų. Pastebeilyjom į ugninį Tauragės krašto chorą iiiiiiiiiiiiiiiiiir nuėjom valgyti picų! Tai buvo džiugu. Jos net netilpo ant stalo!
Nuotraukos yra yra čia čia čia.
2011 m. gegužės 3 d., antradienis
Rikt parikt
Šiandien pamokoje riktelėjau. Gan garsiai. Surikus, trumpam šmėstelėjo mintis: "Uch, kaip keista, matyt, jau seniai būsiu berėkęs". Patiko man ta mintis. Tik dabar laikysiu sukryžiuotus pirštus, kad nebūčiau prisikalbėjęs.
Šiandien atsiverčiau šią pedagoginę knygą. Patiko skaityti. Įvadas daug pažadėjo. Autorius, 28 metus dirbęs mokytoju, rašė, kad per pastaruosius 20 metų atsirado daug įvairiausių disciplinų įrodymų, kurie aiškina koks mokymas būna veiksmingas. Taip pat minėjo, kad naujieji metodai ne tik padeda mokiniams geriau išmokti, bet ir nuima dalį mokytojų krūvio. Ne knyga, o biblija. Reiks skaityti.
Kol kas knygoje akcentuojamas giluminis mokymasis, kurio meto mokinys išmoksta ne informaciją atgaminti, bet susieti su jau turimais dalykais ir taip mąstyti. Pavyzdžiui naują supratimą apie dalybą įvedinėti ne kaip atskirą konceptą, bet pradžioj juos sieti su konceptais saldainių dalijimasis ar pyrago pjaustymas. Taip smegenyse informacija susijungs ir bus pritaikoma! Valio! Jei dar ką išganingo perskaitysiu, pasidalinsiu.
Oi, dar su šeštokais žaidėme loterijas, bet jas aprašysiu vėliau.
Šiandien atsiverčiau šią pedagoginę knygą. Patiko skaityti. Įvadas daug pažadėjo. Autorius, 28 metus dirbęs mokytoju, rašė, kad per pastaruosius 20 metų atsirado daug įvairiausių disciplinų įrodymų, kurie aiškina koks mokymas būna veiksmingas. Taip pat minėjo, kad naujieji metodai ne tik padeda mokiniams geriau išmokti, bet ir nuima dalį mokytojų krūvio. Ne knyga, o biblija. Reiks skaityti.
Kol kas knygoje akcentuojamas giluminis mokymasis, kurio meto mokinys išmoksta ne informaciją atgaminti, bet susieti su jau turimais dalykais ir taip mąstyti. Pavyzdžiui naują supratimą apie dalybą įvedinėti ne kaip atskirą konceptą, bet pradžioj juos sieti su konceptais saldainių dalijimasis ar pyrago pjaustymas. Taip smegenyse informacija susijungs ir bus pritaikoma! Valio! Jei dar ką išganingo perskaitysiu, pasidalinsiu.
Oi, dar su šeštokais žaidėme loterijas, bet jas aprašysiu vėliau.
2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis
2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis
Žygis su šeštokais!
Nespėjau parašyti iškart po žygio, o dabar jau ir įspūdžiai truputuką išblėso. Trumpai brūkštelsiu apie tai, kas labiausiai įstrigo.
Ekstrymas
Jo neišvengėm. Patį pirmąjį žygio kilometrą ėjome stačiu miškuotu šlaitu. Samanos nuslysdavo, slysdavo ir batai, užlenktos šakos trenkdavo atgal, lipom per didelius nuvirtusius medžius, brovėmės per krūmus. Nusikalėm, bet daugumai tai buvo įsimintiniausia žygio vieta. Šioje atkarpoje teko ištraukti kortą: "Jei dar šitaip neatsargiai eisi, apsisuksime ir visi eisime atgal!" Po to buvo eita atsargiau :)
Tyla
Neištylėjom. Vaikams dar, matyt, jos nereikia. Labai nustebino tai, kad neretai tarp pokalbių apie kompiuterinius žaidimus išgirsdavau ir tokių frazių: "Voooou, pažiūrėk, kaip gražu!", "Oho! Būtinai ateisim čia vasarą!" "Ėėėė, žiūrėkit, driežas!", "Oho, kaip bebras nugriaužė!" Vaikams gamta vis dar graži.
Oras
Neįsivaizduoju geresnio oro žygiui. Debesų nulis, vėjo nulis, o saulės kaip tik tiek, kad eiti būtų mielai šilta, bet visai nekaršta.
Svogūnas
Įsimečiau į žygį du svogūnus. Per pietus vieną supjausčiau į 8 dalis ir padalinau vaikams. Svogūno valgymą jie vadino "baimės faktoriumi". Tas, kas suvalgo, būna kietas. Visi buvom kieti! Atsirado ir norėjusių kartoti.
Pavargimas
Grožis
Trūkumai
Vaikams trūko veiklos. Eiti lygiu keliu kartais tapdavo nuobodu. O kai tampa nuobodu, tai į darbą paleidžiami lengvi užgauliojimai ir pasistumdymai.
Ekstrymas
Jo neišvengėm. Patį pirmąjį žygio kilometrą ėjome stačiu miškuotu šlaitu. Samanos nuslysdavo, slysdavo ir batai, užlenktos šakos trenkdavo atgal, lipom per didelius nuvirtusius medžius, brovėmės per krūmus. Nusikalėm, bet daugumai tai buvo įsimintiniausia žygio vieta. Šioje atkarpoje teko ištraukti kortą: "Jei dar šitaip neatsargiai eisi, apsisuksime ir visi eisime atgal!" Po to buvo eita atsargiau :)
Tyla
Neištylėjom. Vaikams dar, matyt, jos nereikia. Labai nustebino tai, kad neretai tarp pokalbių apie kompiuterinius žaidimus išgirsdavau ir tokių frazių: "Voooou, pažiūrėk, kaip gražu!", "Oho! Būtinai ateisim čia vasarą!" "Ėėėė, žiūrėkit, driežas!", "Oho, kaip bebras nugriaužė!" Vaikams gamta vis dar graži.
Oras
Neįsivaizduoju geresnio oro žygiui. Debesų nulis, vėjo nulis, o saulės kaip tik tiek, kad eiti būtų mielai šilta, bet visai nekaršta.
Svogūnas
Įsimečiau į žygį du svogūnus. Per pietus vieną supjausčiau į 8 dalis ir padalinau vaikams. Svogūno valgymą jie vadino "baimės faktoriumi". Tas, kas suvalgo, būna kietas. Visi buvom kieti! Atsirado ir norėjusių kartoti.
Pavargimas
 |
| Užlipus į rimtą šlaitą |
Grožis
 |
| Tikslas pasiektas! Užtrukome 6 val. |
Trūkumai
Vaikams trūko veiklos. Eiti lygiu keliu kartais tapdavo nuobodu. O kai tampa nuobodu, tai į darbą paleidžiami lengvi užgauliojimai ir pasistumdymai.
2011 m. balandžio 19 d., antradienis
Žygis
Rytoj su šeštokais berniukais keliausim į žygį! Dabar mokiniams atostogos, tad ir jie, ir aš radom laisvo laiko. Eisime nuo mokyklos iki šio tiltuko paupiu, o kad mandriau skambėtų - pajūriu. Iš viso apie 12 km. Nedaug, bet eiti upės krantu nelengva. Šiandien prasiėjau maršrutą - užtrukau 3,5 val., o buvau stabtelėjęs tik 10 min. užkąsti. Ryt bus liuks liuks, jei su mokiniais maršrutą įveiksim per 6 val. Apskritai, jei įveiksim, tai jau bus stipru!
Kai rašiau laišką tėveliams, tai rašiau, kad reikės eiti tylint. Mokiniai su sąlygom sutiko. Jeigu pavyks bent pusę maršruto nueiti tylint, bus super. Tarp einančių bus ir tų, kuriems per pamokas neitin lengva nutylėt. Bet ir šiaip eiti tylint yra labai smagu.
Įspūdžiai iš šiandien.
Išėjau 6:48, tikslą pasiekiau 10:06. Buvo itin smagu eiti! Nuostabus oras, superinė oro temperatūra ir gražūs vaizdai. Ir iššūkių netrūko - pirmuose žingsniuose į purvą įklimpau maždaug 20 cm, reikdavo vis tarp kokių medžių pastraksėt, per upelius peršokt, bebro išgąsdintam neįvirst į upę.
Pasiekęs tikslą ten dar šiek tiek pasitryniau ir susigriebiau, kad yra 10:30. 12:00 mokykloje turėjo būti privalomas pirmosios pagalbos mokymas (taip taip, daug pasakojo apie žygiuose įvykstančius stuburo lūžius). Turėjau tokį planą - iki 11:00 bandysiu tranzuoti atgalios link mokyklos, o jei jau bus visai bėda, tai skambinsiu kolegėms, kad parsivežtų :)
Tranzas visgi pavyko. Vos tik išlindau ant kelio, išgirdau iš tolo atgaudžiančią mašiną. Iškėliau nykštį. Sustojo. Sakė, kad gali pavežti iki MSV. Puiku, man būtent iki ten ir reikėjo. 3 min. pavažiavus vairuotojas nusprendė, kad esu nevietinis. Truputį apie save papasakojau. Išsiaiškinom, kad važiavau su vienos penktokės tėčiu. Atvažiavom, linksmai pasilinkėjom viens kitam Velykų ir išsiskyrėm.
Keisčiausia žygio dalis - visą laiką šnekėjau. Pats su savim. O gal su kažkuo, kas neturėjo atsakyti. Tam tam tam, angliškai šnekėjau :) Niekaip lietuviškai negalėjau prabilti.
Kai rašiau laišką tėveliams, tai rašiau, kad reikės eiti tylint. Mokiniai su sąlygom sutiko. Jeigu pavyks bent pusę maršruto nueiti tylint, bus super. Tarp einančių bus ir tų, kuriems per pamokas neitin lengva nutylėt. Bet ir šiaip eiti tylint yra labai smagu.
Įspūdžiai iš šiandien.
Išėjau 6:48, tikslą pasiekiau 10:06. Buvo itin smagu eiti! Nuostabus oras, superinė oro temperatūra ir gražūs vaizdai. Ir iššūkių netrūko - pirmuose žingsniuose į purvą įklimpau maždaug 20 cm, reikdavo vis tarp kokių medžių pastraksėt, per upelius peršokt, bebro išgąsdintam neįvirst į upę.
Pasiekęs tikslą ten dar šiek tiek pasitryniau ir susigriebiau, kad yra 10:30. 12:00 mokykloje turėjo būti privalomas pirmosios pagalbos mokymas (taip taip, daug pasakojo apie žygiuose įvykstančius stuburo lūžius). Turėjau tokį planą - iki 11:00 bandysiu tranzuoti atgalios link mokyklos, o jei jau bus visai bėda, tai skambinsiu kolegėms, kad parsivežtų :)
Tranzas visgi pavyko. Vos tik išlindau ant kelio, išgirdau iš tolo atgaudžiančią mašiną. Iškėliau nykštį. Sustojo. Sakė, kad gali pavežti iki MSV. Puiku, man būtent iki ten ir reikėjo. 3 min. pavažiavus vairuotojas nusprendė, kad esu nevietinis. Truputį apie save papasakojau. Išsiaiškinom, kad važiavau su vienos penktokės tėčiu. Atvažiavom, linksmai pasilinkėjom viens kitam Velykų ir išsiskyrėm.
Keisčiausia žygio dalis - visą laiką šnekėjau. Pats su savim. O gal su kažkuo, kas neturėjo atsakyti. Tam tam tam, angliškai šnekėjau :) Niekaip lietuviškai negalėjau prabilti.
 |
| Rekstukų atodanga. Visai kaip užsienis, ane? |
 |
| Jūrinis vaizdzialis |
 |
| Tikslinis tiltukas! |
 |
| Linkėjimai nuo kažkur už Dapkiškių! |
2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis
PEDAGOGINĖ SĖKMĖ!
A, viskas! Pagaliau! Pirmą kartą! DŽIAUGIUOSI! Išmokiau penktokus dalinti dešimtaines trupmenas!! Parašė GERAI kontrolinį! ŠAUNUOLIAI! JĖGA! Vat. Jėga! Ir jiems pliusas, ir sau deduosi. Pliusą!
2011 m. kovo 31 d., ketvirtadienis
2,5 in 1
Trumpai tik brūkštelsiu, ba truputį skubu, bet tam, kad neišnyktų emocijos, parašysiu. Šiandien įvyko 2,5 gero įvykio. Pradėkim atbuline chronologine tvarka.
1. Šiandien vyko Tauragės rajono 5-8 kl. matematikos olimpiada. Spėkit, kas paėmė 1 ir 2 vietą 5-oje klasėje? Ja, gudruoliai mūsų mokyklos penktokai . Tai šaunuoliai, super super! Tik dabar labai abidna, kad jiems beveik visai neskyriau specialaus dėmesio per pamokas. Olimpiadai ruošėmės vos savaitei iki jos likus. O galėjom tai turbūt vou kiek nuveikt. Fainai!
2. Šiandien buvom darželyje! Taip taip, kur mažiukai vaikai suskaičiuoja iki keturių, o paskui vėl būna vienas. Vaikams pasakojom apie gamtosaugines idėjas, rūšiavom su jais šiukšles, žaidėm "Mes einam gaudyti meškų", sėjom žirnius ir pupas į juodąją žemelę, vaikščiojom per skirtingas šviesoforo spalvas (aš buvau šviesoforas!). Kai pasakiau, kad man aštuoni metai, tai vienas vaikas pasakė, kad "O mano tėvelis į Norvegiją išvažiavo!" Ir jis tai pasakė su pilnu minties tęstinumu, t.y. man aštuoni metai, o jo tėvelis išvažiavo į Norvegiją. Vat taip!
2,25. Šiandien pravedžiau vieną žmogiškumo, atsiprašymo, supratimo, draugiškumo pamoką penktokams, nes jie tarpusavyje labai pykosi. Atmosfera buvo laaabai stipri! Iš klasės visi išėjo susidraugavę ir susitaikę, bet po dviejų pamokų vėl pykosi. Na, žiūrėsim, kaip seksis. Papasakosiu kitą savaitę, ar galima bus tuos likusius 0,75 pridėti prie 0,25, ar ne. O kitą savaitę dėl to, kad su ta penkta klase važiuosim į tūkstantmečio vaikų finalo filmavimą ir geriau jau klasė nesipyktų, kai važiuosma..
2,5. Atsiprašiau to vaiko, kurį pastūmiau. Bet gal neužtenkamai nuoširdžiai, nes panašu, kad jam emocijų tai visai nesukėlė. Bet, manau, vis tiek atsimins, kad mokytojas jo atsiprašė. Kaip čia taip gali būti? Mokytojas atsiprašo? Ar prie šitų 0,25 bus dar kada galima pridėti tuos 0,75 tai nežinau... Na, bet gal dar kokį 0,1 iki vasaros pabaigos.
O čia tiems, kam patiko darželis, tai paklausykit ir apie šitą darželį:
Gero šilto savaitgalio!
1. Šiandien vyko Tauragės rajono 5-8 kl. matematikos olimpiada. Spėkit, kas paėmė 1 ir 2 vietą 5-oje klasėje? Ja, gudruoliai mūsų mokyklos penktokai . Tai šaunuoliai, super super! Tik dabar labai abidna, kad jiems beveik visai neskyriau specialaus dėmesio per pamokas. Olimpiadai ruošėmės vos savaitei iki jos likus. O galėjom tai turbūt vou kiek nuveikt. Fainai!
2. Šiandien buvom darželyje! Taip taip, kur mažiukai vaikai suskaičiuoja iki keturių, o paskui vėl būna vienas. Vaikams pasakojom apie gamtosaugines idėjas, rūšiavom su jais šiukšles, žaidėm "Mes einam gaudyti meškų", sėjom žirnius ir pupas į juodąją žemelę, vaikščiojom per skirtingas šviesoforo spalvas (aš buvau šviesoforas!). Kai pasakiau, kad man aštuoni metai, tai vienas vaikas pasakė, kad "O mano tėvelis į Norvegiją išvažiavo!" Ir jis tai pasakė su pilnu minties tęstinumu, t.y. man aštuoni metai, o jo tėvelis išvažiavo į Norvegiją. Vat taip!
2,25. Šiandien pravedžiau vieną žmogiškumo, atsiprašymo, supratimo, draugiškumo pamoką penktokams, nes jie tarpusavyje labai pykosi. Atmosfera buvo laaabai stipri! Iš klasės visi išėjo susidraugavę ir susitaikę, bet po dviejų pamokų vėl pykosi. Na, žiūrėsim, kaip seksis. Papasakosiu kitą savaitę, ar galima bus tuos likusius 0,75 pridėti prie 0,25, ar ne. O kitą savaitę dėl to, kad su ta penkta klase važiuosim į tūkstantmečio vaikų finalo filmavimą ir geriau jau klasė nesipyktų, kai važiuosma..
2,5. Atsiprašiau to vaiko, kurį pastūmiau. Bet gal neužtenkamai nuoširdžiai, nes panašu, kad jam emocijų tai visai nesukėlė. Bet, manau, vis tiek atsimins, kad mokytojas jo atsiprašė. Kaip čia taip gali būti? Mokytojas atsiprašo? Ar prie šitų 0,25 bus dar kada galima pridėti tuos 0,75 tai nežinau... Na, bet gal dar kokį 0,1 iki vasaros pabaigos.
O čia tiems, kam patiko darželis, tai paklausykit ir apie šitą darželį:
Gero šilto savaitgalio!
2011 m. kovo 30 d., trečiadienis
Šiandien
Vos netrenkiau vieno penktoko į sieną.
Dabar jau pats neatsimenu, kodėl ir kaip ten buvo, bet nesusitvarkiau. Mano klasės durys stiklinės. Prie jų ir per pertraukas ir per pamokas mėgsta lįsti mokiniai. Atrodo, pasakau gražiai - paprašau, kad pasitrauktų, nes blaško klasės dėmesį, pasakau griežčiau, bet ne visi paklauso. O pamoką trukdo žiauriai. Aaaaa!
Tai prie to penktoko grįžkim. Pertrauka. Klasėje likęs vienas mokinys, jam priklausė. Įlindo keli penktokai. Paprašiau išeiti. Nėjo. Griežčiau pasakiau. Nėjo. Labai griežtai pasakiau (bet nerėkiau). Nėjo. Tąkart kažkodėl nemėginau žaismingai to pasakyti. Matyt, buvau pavargęs. Galiausiai išstūmiau tuos penktokus iš klasės. Rankom išstūmiau. Jie laikėsi už staktos. Stūmiau, kol jiems neužteko jėgų laikytis. Uždarant kabineto duris vienas išstumtasis įkišo koją į tarpdurį ir laikė. Paprašiau patraukt koją, bet nepatraukė. Norėjosi koją sutraiškyti. Bet kažkaip priprašiau, kad ištrauktų.
Ta pati pertrauką. Vėl jie užėjo. Žinojo, kad vėl susinervinsiu. Teisingai žinojo, nes susinervinau. Šįkart praleidau prašymus ir tiesiog griežtai pasakiau, kad išeitų. Neišėjo. Tada paėmiau zavadylą penktoką už rankų (žastų), prispaudžiau jas prie šonų, išvedžiau iš klasės, pastačiau prie sienos ir labai aiškiai pasakiau: "PRA-ŠAU Į KLASĘ PER PERTRAUKĄ NEITI!" O bestatydamas jį prie sienos, į sieną jo vos netrenkiau, nors jaučiau, kad norėjau
Norėjau taip padaryti. Nežinau, ar iš tikro taip norėjau, bet Švarcas tai fainai taip daro.
Tai taip šiandien nesusiturėjau. Bandysiu eiti anksčiau miegoti.
Dabar jau pats neatsimenu, kodėl ir kaip ten buvo, bet nesusitvarkiau. Mano klasės durys stiklinės. Prie jų ir per pertraukas ir per pamokas mėgsta lįsti mokiniai. Atrodo, pasakau gražiai - paprašau, kad pasitrauktų, nes blaško klasės dėmesį, pasakau griežčiau, bet ne visi paklauso. O pamoką trukdo žiauriai. Aaaaa!
Tai prie to penktoko grįžkim. Pertrauka. Klasėje likęs vienas mokinys, jam priklausė. Įlindo keli penktokai. Paprašiau išeiti. Nėjo. Griežčiau pasakiau. Nėjo. Labai griežtai pasakiau (bet nerėkiau). Nėjo. Tąkart kažkodėl nemėginau žaismingai to pasakyti. Matyt, buvau pavargęs. Galiausiai išstūmiau tuos penktokus iš klasės. Rankom išstūmiau. Jie laikėsi už staktos. Stūmiau, kol jiems neužteko jėgų laikytis. Uždarant kabineto duris vienas išstumtasis įkišo koją į tarpdurį ir laikė. Paprašiau patraukt koją, bet nepatraukė. Norėjosi koją sutraiškyti. Bet kažkaip priprašiau, kad ištrauktų.
Ta pati pertrauką. Vėl jie užėjo. Žinojo, kad vėl susinervinsiu. Teisingai žinojo, nes susinervinau. Šįkart praleidau prašymus ir tiesiog griežtai pasakiau, kad išeitų. Neišėjo. Tada paėmiau zavadylą penktoką už rankų (žastų), prispaudžiau jas prie šonų, išvedžiau iš klasės, pastačiau prie sienos ir labai aiškiai pasakiau: "PRA-ŠAU Į KLASĘ PER PERTRAUKĄ NEITI!" O bestatydamas jį prie sienos, į sieną jo vos netrenkiau, nors jaučiau, kad norėjau
Norėjau taip padaryti. Nežinau, ar iš tikro taip norėjau, bet Švarcas tai fainai taip daro.
Tai taip šiandien nesusiturėjau. Bandysiu eiti anksčiau miegoti.
Antras neįveiktas
Šeštokų uždavinys iš olimpiados 1996/1997 m. Turiu minčių kaip spręsti pritaikydamas progresijas, bet gal kas turit minčių, kaip šeštokui tokį uždavinį reiktų išspręsti?
Šeštokai moka atlikti veiksmus su trupmenomis, su tais šeštokais, kurie dalyvaus olimpiadoje, esame susipažinę ir su faktorialus.
Uždavinys:
Ačiū!
Šeštokai moka atlikti veiksmus su trupmenomis, su tais šeštokais, kurie dalyvaus olimpiadoje, esame susipažinę ir su faktorialus.
Uždavinys:
Ačiū!
Apie mokytojus ir ką jie dirba ar uždirba
Nelengva tokiai kalbai parašyti komentarą, bet pažiūrėti verta. Net už ekrano žiūrint norisi pasitempti, ar ne?
2011 m. kovo 28 d., pirmadienis
Žaidimų teorija
Tarkime, kad pasaulyje yra tik viena valiuta (žinoma, litas) ir tik du gėrimai - Burbulinadas ir Diušės. Visi iš vaikystės prisimena, kad gėrimai beveik niekuo nesiskiria. Tarkime, kad Burbulinado buteliukas kainuoja 1 Lt, o Diušių taip pat 1 Lt. Gėrimų rinka tuomet pasiskirsto po lygiai - pusė žmonių perka Burbulinadą, o pusė Diušes.
Kas atsitinka, kai vieno gėrimo kaina nukrenta? Burbulinadas - 80 ct, o Diušės - 1 Lt. Visi perka Burbulinadą, o Diušių nieks neperka, nes B pigesnis, o skoniai nesiskiria.
Grįžkime prie tų gerų senų laikų, kai ir B ir D abu kainavo po 1 Lt. Po 45 dienų mokslininkai pamodifikuos žmogų ir žmogui nebereiks gaiviųjų gėrimų. Vadinasi po 45 dienų niekas nebegers nei B nei D.
Kas atsitinka, kai vieno gėrimo kaina nukrenta? Burbulinadas - 80 ct, o Diušės - 1 Lt. Visi perka Burbulinadą, o Diušių nieks neperka, nes B pigesnis, o skoniai nesiskiria.
Grįžkime prie tų gerų senų laikų, kai ir B ir D abu kainavo po 1 Lt. Po 45 dienų mokslininkai pamodifikuos žmogų ir žmogui nebereiks gaiviųjų gėrimų. Vadinasi po 45 dienų niekas nebegers nei B nei D.
Ką galvoja B gamintojai? "Jeigu rytoj kainą nuleisime centu, tai visa rinka bus mūsų ir mes uždirbsime labai daug!" Ką galvoja D gamintojai? "Jeigu rytoj kainą nuleisime centu, tai visa rinka bus mūsų ir mes uždirbsime labai daug!" Abudu galvoja tą patį. Kaip galvoja, taip ir padaro - nuleidžia kainą centu abudu kartu. Vis dar turi po 50% rinkos, bet jau mažesnį pelną, nes uždirba centu mažiau.
Ką galvoja B ir D gamintojai antrą dieną? Abudu kažką panašaus: "Nuleiskime kainą dviem centais! Konkurentas juk nuleis tik centu! Taip mes turėsime mažesnę kainą ir uždirbsime labai daug!" Kaip taria, taip ir padaro - ir B ir D kainas nuleidžia iki 97 ct. Rinka 50%, pelnas mažėja.
Ar dar pasakoti, ką B ir D galvoja trečią dieną? Turbūt aišku, ir B ir D mažina kainas tol, kol jų pardavimų kaina pasiekia gamybos kainą. T.y. pelnas pasidaro lygus nuliui. Ir vis iš to noro uždirbti daugiau.
Čia šitokį siužetą nusako ekonomikos teorija - žaidimų teorija. Na, ok, labai supaprastintas žaidimų teorijos trupinėlis.
Dabar pamėginkime pereiti nuo gėrimų link mokinių - iš viso 15 mokinių klasėje. Galioja taisyklė - "Kalbėti galima tik pakėlus ranką ir mokytojui leidus." Kas paskutinis pažeidžia taisyklę, tas po pamokos lieka klasėje ir:
Ką galvoja B ir D gamintojai antrą dieną? Abudu kažką panašaus: "Nuleiskime kainą dviem centais! Konkurentas juk nuleis tik centu! Taip mes turėsime mažesnę kainą ir uždirbsime labai daug!" Kaip taria, taip ir padaro - ir B ir D kainas nuleidžia iki 97 ct. Rinka 50%, pelnas mažėja.
Ar dar pasakoti, ką B ir D galvoja trečią dieną? Turbūt aišku, ir B ir D mažina kainas tol, kol jų pardavimų kaina pasiekia gamybos kainą. T.y. pelnas pasidaro lygus nuliui. Ir vis iš to noro uždirbti daugiau.
Čia šitokį siužetą nusako ekonomikos teorija - žaidimų teorija. Na, ok, labai supaprastintas žaidimų teorijos trupinėlis.
Dabar pamėginkime pereiti nuo gėrimų link mokinių - iš viso 15 mokinių klasėje. Galioja taisyklė - "Kalbėti galima tik pakėlus ranką ir mokytojui leidus." Kas paskutinis pažeidžia taisyklę, tas po pamokos lieka klasėje ir:
- surenka šiukšles,
- nuvalo lentą,
- 15 kartų ant lapelio užrašo "Aš kelsiu ranką!"
Įvesdamas šią taisyklę net nesitikėjau, kad ji turės sąsajų su žaidimų teorija, bet visgi turi. Tarkime, kad mokinių pelnas - per pamoką rėkti. Visi nori daug pelno. Bet niekas nenori būti nubaustas. Galimybę rėkti kiekvienas turi - ima sau ir rėkia - niekas neuždraus. Tik kiekvienam, matyt, baisu, kad po jojo rėkimo draugai gali daugiau ir neberėkti. Tuomet reiktų likti klasėje ir padėti mokytojui tvarkytis. Truputį apsvarstęs dažnas mokinys nusprendžia, kad rėkti visgi neapsimoka. Visi lieka be pelno!
Gražiausia šios sistemos dalis kol kas yra ta, kad ji nėra nukreipta prieš klasės triukšmadarius. Ji adresuota visiems. Šiandien pvz. po pamokos prasikaltęs liko klasės pirmūnas. Nes jis paskutinis prašnekėjo. Tai džiaugėsi visi triukšmukai! Tai motyvacija pakyla jiems tylėti! Juk net pirmūnai gali nukentėti! "Aš lygus su pirmūnu!" Gal net šitaip jie pagalvojo.
Na, ok, šiuo konkrečiu atveju, šis reikalas, kad pirmūnas liks po pamokų buvo su tuo mokiniu aptartas. Paprašiau aš jo pamokos gale netyčia patriukšmauti. Būtent dėl to priežasties, kad triukšmukai pasijaustų gerai. Pakelti nuo žemės vieną šiukšlę, nubraukti lentą ir parašyti "Aš kelsiu ranką!" vaikas užtruko gal 3 min, bet kiek visiems buvo džiaugsmo! Ir jam pačiam smagu buvo. Nes jis žinojo, kodėl viskas vyksta - aš jam papasakojau. Jis žinojo kažką, ko niekas kitas nežinojo.
Vat šitaip! Universiteto žinios tam tam tam veikia ir gyvenime!
Oooo kas netyčia praleidot penktadienį tūkstantmečio vaikus:
- Laidos įrašas,
- Video siužetas apie į finalą patekusias,
- Nuotraukos,
- Man labai faina šita.
Ateinančiom dienom įkelsiu antrą neįveiktą šeštokų uždavinį. Šį kartą iš olimpiados.
Linkėjimai iš šiandien snyguriavusios Tauragės!
2011 m. kovo 23 d., trečiadienis
Interpretacija
Kadangi mokiniai dar svaigsta nuo „Liūdnų slibinų“ ir sako: „Mokytojau, padarykit, kad tie „slibinai“ rytoj atvažiuotų vėl į mokyklą!“, tai sugalvojau, kad slibinus galime pasidaryti patys. Pamąsčiau, kad būtų liuks su gitaristais išmokti groti kokį nuotaikinga slibinišką gabalą.
Parinkau šitą:
Pagal M. Martinaičio eiles. Graži daina. Būtų galima sukurti gražų dialogą tarp mokinių ir manęs. Šiaip ar taip, žiūrėjau žiūrėjau tą dainą ir nelabai supratau, apie ką ji. Kodėl tą briedį reikia surišti? Vaikams gi negaliu pasakyti, kad tiesiog grojam šitą dainą. Reikia pasakyti, apie ką daina. O aš pats to nežinau... Na, mėginau va bank. Šiokią tokią mintį, apie ką daina, turėjau. Nusprendžiau paklausti vaikų. Gal jie žinos, apie ką daina.
Parodžiau video, pasikalbėjom. „Mokytojau, daina apie vaiką, kuris nori paglostyti briedį.“ Teisingai, apie tai daina. Bet kodėl tą briedį reikia surišti? Čia truputį stabtelėjom. Pačiam vis kirbėjo klausimas ... kodėl iš tikro, reikia surišti? Pamėginom įsivaizduoti, kad mes esam briedžiai, o vaikai mus nori paglostyti. Nusprendėm, kad mūsų nereikt rišti. Bet gal tuomet ir briedžių nereikia rišti? O gal čia yra kokia nors perkeltinė prasmė?
Po kelių minčių nusprendėm, kad glostymas, tai lyg gero darymas, bet gera darydamas labai bijai, kad kas nors to tavo gėrio nesumaltų į miltus ir iš tavęs neišsišaipytų, o juk taip lengva. Kartais tuomet norisi tą gėrio priėmėją surišti, kad galėtum jam kažką gero padaryti. Kad negautum netyčia atgal.
Tai gerai pašnekėjom su vaikais! Vis dar stebina jų paprastos, bet kartu ir labai teisingos, žemiškos, nuoširdžios mintys. Beje, visas šis aptarimas vyko prie dviejų pyragų ir obuolių sulčių! Pyragai mokinių kepti! Penktojo koncerto proga šitaip pasisėdėjom!
Čia turbūt vienas iš tų džiaugsmų mokykloje, kai supranti, kad galbūt galbūt kažkas iš tokio pokalbio vaikui liks. Kad galbūt galbūt kartu susikūrėme tam tikrą atsvarą Lady Gagai ir Yvai.
Beje, apie ką ši daina?
P.S. Pamokose pradėjau taikyti žaidimų teoriją (game theory). Jėėė, universitetinės žinios materializuojasi! Bet apie tai vėliau!
Parinkau šitą:
Pagal M. Martinaičio eiles. Graži daina. Būtų galima sukurti gražų dialogą tarp mokinių ir manęs. Šiaip ar taip, žiūrėjau žiūrėjau tą dainą ir nelabai supratau, apie ką ji. Kodėl tą briedį reikia surišti? Vaikams gi negaliu pasakyti, kad tiesiog grojam šitą dainą. Reikia pasakyti, apie ką daina. O aš pats to nežinau... Na, mėginau va bank. Šiokią tokią mintį, apie ką daina, turėjau. Nusprendžiau paklausti vaikų. Gal jie žinos, apie ką daina.
Parodžiau video, pasikalbėjom. „Mokytojau, daina apie vaiką, kuris nori paglostyti briedį.“ Teisingai, apie tai daina. Bet kodėl tą briedį reikia surišti? Čia truputį stabtelėjom. Pačiam vis kirbėjo klausimas ... kodėl iš tikro, reikia surišti? Pamėginom įsivaizduoti, kad mes esam briedžiai, o vaikai mus nori paglostyti. Nusprendėm, kad mūsų nereikt rišti. Bet gal tuomet ir briedžių nereikia rišti? O gal čia yra kokia nors perkeltinė prasmė?
Po kelių minčių nusprendėm, kad glostymas, tai lyg gero darymas, bet gera darydamas labai bijai, kad kas nors to tavo gėrio nesumaltų į miltus ir iš tavęs neišsišaipytų, o juk taip lengva. Kartais tuomet norisi tą gėrio priėmėją surišti, kad galėtum jam kažką gero padaryti. Kad negautum netyčia atgal.
Tai gerai pašnekėjom su vaikais! Vis dar stebina jų paprastos, bet kartu ir labai teisingos, žemiškos, nuoširdžios mintys. Beje, visas šis aptarimas vyko prie dviejų pyragų ir obuolių sulčių! Pyragai mokinių kepti! Penktojo koncerto proga šitaip pasisėdėjom!
Čia turbūt vienas iš tų džiaugsmų mokykloje, kai supranti, kad galbūt galbūt kažkas iš tokio pokalbio vaikui liks. Kad galbūt galbūt kartu susikūrėme tam tikrą atsvarą Lady Gagai ir Yvai.
Beje, apie ką ši daina?
P.S. Pamokose pradėjau taikyti žaidimų teoriją (game theory). Jėėė, universitetinės žinios materializuojasi! Bet apie tai vėliau!
2011 m. kovo 22 d., antradienis
Video + liūdna + 1000
Trys naujienos. Visai įdomios naujienos.
VIDEO
Praėjusios savaitės antradienį mokykloje vyko Tauragės rajono rusų kalbos olimpiada. Mūsų rusų k. mokytoja (olimpiados organizatorė) paprašė gitaristų būrelio truputį pagroti per antrą pamoką priiminėjant olimpiados dalyvius. Žinoma, sutikome - koncertuoti juk visada smagu. Tik kelios dienos prieš olimpiadą susimąsčiau: „Hm... juk antradienį iš ryto turiu pamokas. Kaip čia dabar reiks būti vienu metu dviejose vietose?“
Pirmadienį vakare visgi šį tą sugalvojau. Mokykloje koncertas su repetecija turėjo atimti dvi pamokas. Dvi penktokų pamokas. O penktokams vieniems išsėdėti nėra lengva... Negalėjau jiems tiesiog duoti darbo ir išeiti. Kažkokiu pavidalu ir pats turėjau būti klasėje.
Įkvėptas šios TED kalbos (ačiū Lina ir Justai!) pamėginau ir aš sukurti video pamoką apie tai, kaip dauginti dešimtaines trupmenas. Tema nesunki, tad ir video sukurti labai didelių problemų nekilo.
Šiaip ar taip. Antradienį atėjęs į pirmą pamoką mokiniams trumpai pristačiau pamokos planą - video žiūrėjimas ir savarankiškas darbas, kurį vėliau aš namuose patikrinsiu. Video pamoka truko 8:27. Per tą laiką spėjau lėtai aiškindamas išspręsti du dešimtainių trupmenų daugybos pavyzdžius. Retai kada per tiek laiko paprastoje pamokoje spėju paaiškinti temą.
Paleidęs video ir išėjęs iš klasės labai nerimavau, kad mokiniams viskas bus neaišku ir dar kad bus didžiulis bardakas. Kad bardako nebūtų, karts nuo karto išsmukdavau iš repeticijos ir per kabinete esantį langą užmesdavau akį į mokinius. Matydavau mokinius su pakeltom į ekraną galvom, kurios kartkartėm nusileidžia ir šį tą užsirašo. Labai mano mėgiamas vaizdas.
Namie patikrinau mokinių darbus. Tema suprasta tikrai geriau negu tikėjausi. Net patys didžiausi klasės triukšmadariai - ir tie labai nemažai padirbo tą pamoką. Tai nustebino.
Pakėlė 20 iš 20.
Kitas klausimas: „Mokiniai, dabar pakelkit rankas tie, kam video patiko labiau negu kai šiaip mokytojas prie lentos aiškina temą.“
Rankų miškas. 18 iš 20.
Tam tam tam! Keistoka situacija, bet vienas aišku - video galima išnaudoti.
Užmeskit akį ir į www.khanacademy.org. Ten yra apie 2000 video pamokų ir kiekvienai pamokai sukurti pratimai. Super dalykas. Suku suku galvą, kaip būtų galima visą tą reikalą adaptuoti Lietuvai.
LIŪDNA
2011-03-14 mokykloje buvo labai liūdna. Kodėl? Ogi todėl, kad lankėsi grupė „Liūdni slibinai“!! Taip „liūdna“ dar niekad nėra buvę. O svarbiausia, kad vaikams super duper truper patiko!
Net straipsniuką apie tai sukurpiau! Tauragiškių balsas išspausdino! Straipsniuko kopija mokyklos tinklapyje čia. Truputis nuotraukų čia.
1000
Šį penktadienį, t.y. kovo 25 d. 19:00 per LRT rodys Lietuvos tūkstantmečio vaikų laidą, kurioje dalyvavo mūsų mokyklos stipriai gabi penktokė! Smagi laida turėtų būti. Žiūrėkit ir palaikykit!
VIDEO
Praėjusios savaitės antradienį mokykloje vyko Tauragės rajono rusų kalbos olimpiada. Mūsų rusų k. mokytoja (olimpiados organizatorė) paprašė gitaristų būrelio truputį pagroti per antrą pamoką priiminėjant olimpiados dalyvius. Žinoma, sutikome - koncertuoti juk visada smagu. Tik kelios dienos prieš olimpiadą susimąsčiau: „Hm... juk antradienį iš ryto turiu pamokas. Kaip čia dabar reiks būti vienu metu dviejose vietose?“
Pirmadienį vakare visgi šį tą sugalvojau. Mokykloje koncertas su repetecija turėjo atimti dvi pamokas. Dvi penktokų pamokas. O penktokams vieniems išsėdėti nėra lengva... Negalėjau jiems tiesiog duoti darbo ir išeiti. Kažkokiu pavidalu ir pats turėjau būti klasėje.
Įkvėptas šios TED kalbos (ačiū Lina ir Justai!) pamėginau ir aš sukurti video pamoką apie tai, kaip dauginti dešimtaines trupmenas. Tema nesunki, tad ir video sukurti labai didelių problemų nekilo.
Šiaip ar taip. Antradienį atėjęs į pirmą pamoką mokiniams trumpai pristačiau pamokos planą - video žiūrėjimas ir savarankiškas darbas, kurį vėliau aš namuose patikrinsiu. Video pamoka truko 8:27. Per tą laiką spėjau lėtai aiškindamas išspręsti du dešimtainių trupmenų daugybos pavyzdžius. Retai kada per tiek laiko paprastoje pamokoje spėju paaiškinti temą.
Paleidęs video ir išėjęs iš klasės labai nerimavau, kad mokiniams viskas bus neaišku ir dar kad bus didžiulis bardakas. Kad bardako nebūtų, karts nuo karto išsmukdavau iš repeticijos ir per kabinete esantį langą užmesdavau akį į mokinius. Matydavau mokinius su pakeltom į ekraną galvom, kurios kartkartėm nusileidžia ir šį tą užsirašo. Labai mano mėgiamas vaizdas.
Namie patikrinau mokinių darbus. Tema suprasta tikrai geriau negu tikėjausi. Net patys didžiausi klasės triukšmadariai - ir tie labai nemažai padirbo tą pamoką. Tai nustebino.
Kita pamoka: „Mokiniai, pakelkit rankas tie, kam vakar patiko video.“
Pakėlė 20 iš 20.
Kitas klausimas: „Mokiniai, dabar pakelkit rankas tie, kam video patiko labiau negu kai šiaip mokytojas prie lentos aiškina temą.“
Rankų miškas. 18 iš 20.
Tam tam tam! Keistoka situacija, bet vienas aišku - video galima išnaudoti.
Užmeskit akį ir į www.khanacademy.org. Ten yra apie 2000 video pamokų ir kiekvienai pamokai sukurti pratimai. Super dalykas. Suku suku galvą, kaip būtų galima visą tą reikalą adaptuoti Lietuvai.
LIŪDNA
2011-03-14 mokykloje buvo labai liūdna. Kodėl? Ogi todėl, kad lankėsi grupė „Liūdni slibinai“!! Taip „liūdna“ dar niekad nėra buvę. O svarbiausia, kad vaikams super duper truper patiko!
Net straipsniuką apie tai sukurpiau! Tauragiškių balsas išspausdino! Straipsniuko kopija mokyklos tinklapyje čia. Truputis nuotraukų čia.
1000
Šį penktadienį, t.y. kovo 25 d. 19:00 per LRT rodys Lietuvos tūkstantmečio vaikų laidą, kurioje dalyvavo mūsų mokyklos stipriai gabi penktokė! Smagi laida turėtų būti. Žiūrėkit ir palaikykit!
2011 m. kovo 12 d., šeštadienis
Su žyme „matematika“
Šiandien skaičiau knygą!
Skyrelis vadinosi „Everything is number!“ Gražus pavadinimas.
Ten rašė apie upes ir ... skaičių π.
Profesorius Hans-Henrik (iš Kembridžo!!) panoro sužinoti, koks santykis tarp tikro upės atstumo ir tiesaus atstumo tarp ištakų ir žiočių. Tas santykis svyravo priklausomai nuo upės, bet visada būdavo labai artimas 3. Ooo labiausiai vidurkis artėjo prie 3,1415... kas yra skaičius π!
Einšteinas netgi pasiūlė šitokiam reiškiniui paaiškinimą! Matyt, tuo metu poilsiavo nuo reliatyvumo teorijų. Jis sako, kad skaičius π yra tam tikra tvarkos ir chaoso rezoliucija. Turbūt nerastume jokios upės, kuri būtų visiškai tiesi. Jeigu tik atsiranda vingis, išoriniame vingio šone upės srovė yra greitesnė palyginus su vidiniu šonu. Kurioj pusėj greitesnė srovė, ten didesnė erozija. Kuo didesnė erozija, tuo didesnis vingis gaunasi. Taigi upė turi tendenciją nuolat kuo labiau vingiuoti. Upės vingiavimas lai būna chaosas.
Kur chaosas, ten ir tvarkos turi būti. Ji yra. Kadangi upė nori kuo labiau vingiuoti, kartais jos vingiai susisuka per smarkiai ir ji padaro kilpą, t.y. atsisuka į save pačią. Tuomet upė nukerta kampą, nebeteka per kilpą, nes atsirado greitesnis kelias. Kilpa tampa senvage. Šitaip upė save apsitvarko - kai kurie chaotiški vingiai dingsta.
Šitokia vingių ir tiesumo sąveika ir lemia, kad upės nutekėto atstumo ir tiesaus atstumo tarp ištakų ir žiočių santykis yra baisingai artimas skaičiui π.
Gražu, ar ne?
Beje, ne iki galo suprantu, kodėl išoriniame upės vingio krante srovė yra greitesnė. Gal kas paaiškint galėtų?
Bandžiau rašyt apie begalybes. Nebuvo paprasta, bet jau ~1200 žodžių parašiau, tai kada nors tie žodžiai ir dienos šviesą pamatys!
P.S. nepamirškit, 03-14 - skaičiaus π diena, taip pat Einšteino gimtadienis! Ta proga į mokyklą *sukryžiuoti pirštai* atvažiuos „Liūdni slibinai“!
Skyrelis vadinosi „Everything is number!“ Gražus pavadinimas.
Ten rašė apie upes ir ... skaičių π.
Profesorius Hans-Henrik (iš Kembridžo!!) panoro sužinoti, koks santykis tarp tikro upės atstumo ir tiesaus atstumo tarp ištakų ir žiočių. Tas santykis svyravo priklausomai nuo upės, bet visada būdavo labai artimas 3. Ooo labiausiai vidurkis artėjo prie 3,1415... kas yra skaičius π!
Einšteinas netgi pasiūlė šitokiam reiškiniui paaiškinimą! Matyt, tuo metu poilsiavo nuo reliatyvumo teorijų. Jis sako, kad skaičius π yra tam tikra tvarkos ir chaoso rezoliucija. Turbūt nerastume jokios upės, kuri būtų visiškai tiesi. Jeigu tik atsiranda vingis, išoriniame vingio šone upės srovė yra greitesnė palyginus su vidiniu šonu. Kurioj pusėj greitesnė srovė, ten didesnė erozija. Kuo didesnė erozija, tuo didesnis vingis gaunasi. Taigi upė turi tendenciją nuolat kuo labiau vingiuoti. Upės vingiavimas lai būna chaosas.
Kur chaosas, ten ir tvarkos turi būti. Ji yra. Kadangi upė nori kuo labiau vingiuoti, kartais jos vingiai susisuka per smarkiai ir ji padaro kilpą, t.y. atsisuka į save pačią. Tuomet upė nukerta kampą, nebeteka per kilpą, nes atsirado greitesnis kelias. Kilpa tampa senvage. Šitaip upė save apsitvarko - kai kurie chaotiški vingiai dingsta.
Šitokia vingių ir tiesumo sąveika ir lemia, kad upės nutekėto atstumo ir tiesaus atstumo tarp ištakų ir žiočių santykis yra baisingai artimas skaičiui π.
Gražu, ar ne?
Beje, ne iki galo suprantu, kodėl išoriniame upės vingio krante srovė yra greitesnė. Gal kas paaiškint galėtų?
Bandžiau rašyt apie begalybes. Nebuvo paprasta, bet jau ~1200 žodžių parašiau, tai kada nors tie žodžiai ir dienos šviesą pamatys!
P.S. nepamirškit, 03-14 - skaičiaus π diena, taip pat Einšteino gimtadienis! Ta proga į mokyklą *sukryžiuoti pirštai* atvažiuos „Liūdni slibinai“!
2011 m. kovo 10 d., ketvirtadienis
po pamokų 3
Šiandien po pamokų pasiūliau pasilikti ir papiešti tiems, kas norės.
Iš viso liko 4 vaikai. Džiugu.
Liko viena mergaitė, kuri praeitą ketvirtadienį sakė, kad matematikos nekenčia labiausiai iš visų pamokų.
Mergaitėms siūliau piešti tuos visaip priraizgytus apskritimus, o berniukams pasiūliau sudėtingesnę užduotį: įjungiau šį paveiksliuką per projektorių. Pats bandžiau savaitgalį nusipiešti tokį. Per valandą šiaip ne taip kažką panašaus pavyko išgauti. Bet labai jau kreivai..
O štai vieno berniuko rezultatas:
Buvo užgavėnės, beje. Ir moterų diena! Turėjom nepaprastai gražią morę (padarė dviejų mokinių sesių šeima).
Aš buvau armoniką trumpam nusivogęs! Linkėjimai nuo sudegusio laužo. Žiemą, panašu, būsim išvarę!
Iš viso liko 4 vaikai. Džiugu.
Liko viena mergaitė, kuri praeitą ketvirtadienį sakė, kad matematikos nekenčia labiausiai iš visų pamokų.
Mergaitėms siūliau piešti tuos visaip priraizgytus apskritimus, o berniukams pasiūliau sudėtingesnę užduotį: įjungiau šį paveiksliuką per projektorių. Pats bandžiau savaitgalį nusipiešti tokį. Per valandą šiaip ne taip kažką panašaus pavyko išgauti. Bet labai jau kreivai..
O štai vieno berniuko rezultatas:
Buvo užgavėnės, beje. Ir moterų diena! Turėjom nepaprastai gražią morę (padarė dviejų mokinių sesių šeima).
Aš buvau armoniką trumpam nusivogęs! Linkėjimai nuo sudegusio laužo. Žiemą, panašu, būsim išvarę!
2011 m. kovo 5 d., šeštadienis
Piešiniai ir išvada
Ketvirtadienį pasibaigus pamokoms norėjau atsipūsti. Buvau pavargęs, jaučiausi aplinkos spaudžiamas, tad pasilikau kabinete ramiai papiešti. Na, ne piešti... braižyti. Radau pas buvusią matematikos mokytoją labai gražių matematinių piešinių-brėžinių ir pats užsimaniau tokių grožybių padaryti.
Keli vaikai buvę klasėj, žinoma, susidomėjo, ką ten tas mokytojas daro. Parodžiau ir jiems. Per valandėlę kantriai nupaišėm. Šiame albume yra šiek tiek nuotraukų, tarp kurių yra ir mūsų brėžiniai.
Įdomu buvo piešti. Su manimi piešti panoro mokiniai, kuriems iš matematikos išeina 3 arba 4. Kol piešėm, jie vis kažką man arba kits kitam pasakojo. Apie šautuvus, mašinas, žaidimus, kaip jų vienas draugas užsidegė kuprinę ir tada užsidėjo ant pečių apsimetęs, kad kuprinė nedega, kaip kitam draugui mama 14-o gimtadienio proga nupirko tikrą šautuvą. Kiekvienam, žinia, smagu būtų tokių (ne)pasakų paklausyti.
Vienas penktokas (Kostas) paklausė:
- Mokytojau, o žinojot, kad žmogus gali gyventi begalybę laiko?
- Rimtai? Nežinojau. O kaip taip gali būti?
- Taigi visus organus naujus sudeda senam žmogui ir toliau gyvena.
- Mmmm... O įsivaizduok, kad tu jau senas ir tau pakeičia visus organus. Ar tu vis dar tas pats Kostas?
- Hm...
Prisijungė kitas penktokas.
- Taigi, Kostai, pagalvok, jeigu smegenis tau naujus įdėtų, tai jau nebe tu būtum, jau būtų kitas žmogus - tas, kurio smegenys įdėti. O tu mirtum.
- Aaa, nu jo,- atsakė Kostas.
Ir jie ramiai paišė toliau.
Aš truputį išsižiojau. Nieko nesakiau, nes jau nebeturėjau, ką pasakyti. Išsižiojau dėl to, kad prieš metus klausiau Yale'io universiteto filosofijos paskaitų ciklą ir vienoje iš tų paskaitų dėstytojas per ~30 min. priėjo tos pačios išvados. Jei žmogui pakeisi smegenis, tai jau bus kitas žmogus. :)
Tą patį ketvirtadienį pramiegojau pamokas.. 8:15 prasideda pamokos, 8:23 paskambino iš mokyklas ir prižadino. Tai nesmagu buvo.
Keli vaikai buvę klasėj, žinoma, susidomėjo, ką ten tas mokytojas daro. Parodžiau ir jiems. Per valandėlę kantriai nupaišėm. Šiame albume yra šiek tiek nuotraukų, tarp kurių yra ir mūsų brėžiniai.
Įdomu buvo piešti. Su manimi piešti panoro mokiniai, kuriems iš matematikos išeina 3 arba 4. Kol piešėm, jie vis kažką man arba kits kitam pasakojo. Apie šautuvus, mašinas, žaidimus, kaip jų vienas draugas užsidegė kuprinę ir tada užsidėjo ant pečių apsimetęs, kad kuprinė nedega, kaip kitam draugui mama 14-o gimtadienio proga nupirko tikrą šautuvą. Kiekvienam, žinia, smagu būtų tokių (ne)pasakų paklausyti.
Vienas penktokas (Kostas) paklausė:
- Mokytojau, o žinojot, kad žmogus gali gyventi begalybę laiko?
- Rimtai? Nežinojau. O kaip taip gali būti?
- Taigi visus organus naujus sudeda senam žmogui ir toliau gyvena.
- Mmmm... O įsivaizduok, kad tu jau senas ir tau pakeičia visus organus. Ar tu vis dar tas pats Kostas?
- Hm...
Prisijungė kitas penktokas.
- Taigi, Kostai, pagalvok, jeigu smegenis tau naujus įdėtų, tai jau nebe tu būtum, jau būtų kitas žmogus - tas, kurio smegenys įdėti. O tu mirtum.
- Aaa, nu jo,- atsakė Kostas.
Ir jie ramiai paišė toliau.
Aš truputį išsižiojau. Nieko nesakiau, nes jau nebeturėjau, ką pasakyti. Išsižiojau dėl to, kad prieš metus klausiau Yale'io universiteto filosofijos paskaitų ciklą ir vienoje iš tų paskaitų dėstytojas per ~30 min. priėjo tos pačios išvados. Jei žmogui pakeisi smegenis, tai jau bus kitas žmogus. :)
Tą patį ketvirtadienį pramiegojau pamokas.. 8:15 prasideda pamokos, 8:23 paskambino iš mokyklas ir prižadino. Tai nesmagu buvo.
2011 m. kovo 2 d., trečiadienis
po pamokų 2
Minėtojo mokinio palikimas po pamokų atnešė vaisių. Tebūnie jo vardas - Tomas. Nors šiandien per pamokas jis vis dar smarkiai siuto ir neklausė nurodymų, bet abu jau tikrai žinojome, kad visgi esame draugai. Bandėme meluoti sau ir kits kitam, bet nuo tiesos nepabėgome - šiokie tokie, bet draugai. Jau nebereikėjo man jo už rankos tempti ir sakyti, kad sėstų į vietą, užtekdavo tik pirštu parodyti.
Sužavėtas metodo veiksmingumu, šiandien intuityviai po pamokų palikau kitą sunkiai susiturintį vaiką (tebūnie Rimą). Žinoma, susiturėti vaikams sunku ir dėl mano klaidų veiklos organizavime, bet Rimui šiek tiek drausmės tikrai nepakenks. Liepiau jam 10 kartų nurašyti mokinio elgesio taisykles. Darbo maždaug valandai.
Įdomu, kad tokios griežtos ir gana kvailos bausmės visgi suartina mokinį ir mokytoją. Pradžioj, aišku, būna ašarų. Bet paskui kažkiek pašnekėjus ir leidus paraudoti, vaikui pradeda rūpeti, kas rytoj namų darbams, ką dar galėtų papildomai padaryti, ar galėtų nubėgti namo ir atnešti parodyti piešinį..
Kol Rimas vienas sėdėjo klasėje, Tomas nerimavo už mano klasės langų, į juos barbeno (klasė į koridoriaus pusę įstiklinta). Rimą tai blaškė. Bandžiau kelis kartus Tomui sakyti, kad atstotų nuo langų, bet nieko iš to nepešiau.
Tuo pat metu, kai drausminau Tomą, sugalvojau išsišluoti klasę, nes pagalvojau, kad jeigu klasėje yra šiukšlių (o jų buvo!), tai mano bėdos, o ne valytojos. Aš juk nesudrausminau vaikų.
Pradėjau šluoti. Tomas vis dar barbeno į langus. Išėjau iš klasės ir piktokai paklausiau, ar jis labai norėtų iššluoti klasę. Mano tone tikrai nesigirdėjo siūlymo, greičiau grasinimas. Buvau beveik 100% tikras, kad jis tik nusisuks ir toliau barbens į langus. Jo juk dabar niekaip nenubausiu, jam juk baigėsi pamokos. Visgi mano nustebimui ir džiaugsmui, Tomas vos vos pasimuistęs pasakė: „Gerai“. Pasiėmė šluotą ir iššlavė visą klasę. Iššlavė vi-są kla-sę. Pats vienas.
Iššlavęs dabar sėdi klasėje ir kažką ramiai spalvina (nors jau gali eiti namo). Be jokio garso. Tiesiog sėdi ir spalvina. Siūliau jam užduotį: „Nupiešk, kaip atrodys mokykla ir tu, kai tau bus 30 metų“. Nepatiko jam ta užduotis. Sakė, kad geriau nupieštų, kaip mokykla atrodė prieš 1000 metų. Su Rimu greitai suskaičiavo, kad prieš 1000 metų buvo 1011 metai. Žiūrėsim, ar ką nors nupieš.
Rimas toliau nurašinėja mokinio taisykles. Pasiprašė iš Tomo liniuotės, kad galėtų padėti brūkšnį po kiekvienos taisyklės - kad gražiau būtų. Kai įdomumas tų vaikų...
O aš galvoju, kaip noriu valgyti ir kaip viską spėti.
Sužavėtas metodo veiksmingumu, šiandien intuityviai po pamokų palikau kitą sunkiai susiturintį vaiką (tebūnie Rimą). Žinoma, susiturėti vaikams sunku ir dėl mano klaidų veiklos organizavime, bet Rimui šiek tiek drausmės tikrai nepakenks. Liepiau jam 10 kartų nurašyti mokinio elgesio taisykles. Darbo maždaug valandai.
Įdomu, kad tokios griežtos ir gana kvailos bausmės visgi suartina mokinį ir mokytoją. Pradžioj, aišku, būna ašarų. Bet paskui kažkiek pašnekėjus ir leidus paraudoti, vaikui pradeda rūpeti, kas rytoj namų darbams, ką dar galėtų papildomai padaryti, ar galėtų nubėgti namo ir atnešti parodyti piešinį..
Kol Rimas vienas sėdėjo klasėje, Tomas nerimavo už mano klasės langų, į juos barbeno (klasė į koridoriaus pusę įstiklinta). Rimą tai blaškė. Bandžiau kelis kartus Tomui sakyti, kad atstotų nuo langų, bet nieko iš to nepešiau.
Tuo pat metu, kai drausminau Tomą, sugalvojau išsišluoti klasę, nes pagalvojau, kad jeigu klasėje yra šiukšlių (o jų buvo!), tai mano bėdos, o ne valytojos. Aš juk nesudrausminau vaikų.
Pradėjau šluoti. Tomas vis dar barbeno į langus. Išėjau iš klasės ir piktokai paklausiau, ar jis labai norėtų iššluoti klasę. Mano tone tikrai nesigirdėjo siūlymo, greičiau grasinimas. Buvau beveik 100% tikras, kad jis tik nusisuks ir toliau barbens į langus. Jo juk dabar niekaip nenubausiu, jam juk baigėsi pamokos. Visgi mano nustebimui ir džiaugsmui, Tomas vos vos pasimuistęs pasakė: „Gerai“. Pasiėmė šluotą ir iššlavė visą klasę. Iššlavė vi-są kla-sę. Pats vienas.
Iššlavęs dabar sėdi klasėje ir kažką ramiai spalvina (nors jau gali eiti namo). Be jokio garso. Tiesiog sėdi ir spalvina. Siūliau jam užduotį: „Nupiešk, kaip atrodys mokykla ir tu, kai tau bus 30 metų“. Nepatiko jam ta užduotis. Sakė, kad geriau nupieštų, kaip mokykla atrodė prieš 1000 metų. Su Rimu greitai suskaičiavo, kad prieš 1000 metų buvo 1011 metai. Žiūrėsim, ar ką nors nupieš.
Rimas toliau nurašinėja mokinio taisykles. Pasiprašė iš Tomo liniuotės, kad galėtų padėti brūkšnį po kiekvienos taisyklės - kad gražiau būtų. Kai įdomumas tų vaikų...
O aš galvoju, kaip noriu valgyti ir kaip viską spėti.
2011 m. vasario 28 d., pirmadienis
po pamokų
Šiandien penktokai grįžo iš po atostogų. Nutuokiau, kad nerims, tad buvau sugalvojęs atostoginių įspūdžių pasidalinimo žaidimą. Norinti jį žaisti, reikėjo suolus išstumdyti į klasęs galus ir vidury klasės susėsti ratuku ant kėdžių. Perstumdyti suolus yra gana sudėtinga užduotis su penktokais. Jie gali smarkiai užsigauti, ką nors ant ko nors užstumti, brautis, kas bus pirmesnis, pyktis. Šiaip ne taip visgi pavyko. Pažaidėm. Visiems patiko. Išskyrus vieną berniuką. Jam šiaip irgi patiko, mačiau, kad akimis jis sekė žaidimą, bet jis visą laiką, kol mes žaidėm, paišė sau ant rankos ir nejudėjo. Nekibinau jo.
Po žaidimo kibom į šiokį tokį poatostoginį darbą. Daviau vaikams paprastą užduotį. Išmargintos rankos berniukas, nenuostabu, užduoties nedarė. Mano paragintas šiaip ne taip atsivertė knygą, daviau jam lapelį. Pasakiau, kad jei neatliks užduoties, tai neišleisiu namo.
Neatliko. Neišleidau.
Pasakiau, kad sėstų į klasęs galą ir kol neatliks užduoties, tol negalės eiti namo. Buvo 14:00. Užduočiai atlikti būtų reikėję 10 minučių.
Pirmas 30 min jis piešė. Vėliau vaikščiojo po klasę, rankom braukydavo per suolus išgaudamas šaižų garsą. Nereagavau. Dar vėliau pradėjo suolus daužyti. Nesmarkiai. Vis dar apsimečiau, kad nereaguoju, bet bijojau, kad jam nekiltų koks pykčio priepuolis. Galiausiai sudrausminau - juk nevalia suolus daužyti. Atsisėdo. Ir sėdėjo. Trynė pirštus, suposi ant kėdės, bet sėdėjo. Buvo apie 15:00.
Karts nuo karto vis pasiūlydavau jam padaryti užduotį, pasakydavau, kad ji labai lengva, aš jam padėsiu. Vis viliodavau tom 10 minučių, per kurias jis gali užsitarnauti laisvę. Nedirbo. Niekaip.
Buvau pasirengęs laukti. Mokykla dirba iki septynių. Jam tiko. Tiko laukti iki septynių. Nuo 14:00 iki 19:00. Buvau alkanas, bet ir aš buvau pasirengęs laukti, netikėjau, kad jis toks kantrus.
Jau rodė 15:30. Jis vis dar sėdėjo ir neatrodė, kad sugalvotų bent pažiūrėti, kas per užduotis jo laukė. Sakydavo: „vistiek, juk, septintą išleisit“. Taip, išties, septintą turėjau išleisti. Kurį laiką neturėjau ką atsakyti. Bet! Vėliau sugalvojau: „Taip, septintą tave tikrai išleisiu. Eisim abu kartu pas tave namo ir kartu su tavo mama padarysim 247 pratimą.“ Turbūt tai jį šiek tiek sujudino, bet nedaug, nes prie knygų nekibo. Toliau sėdėjo.
Ieškojau kabinete veiklos - tvarkiausi spintas, stalčius, sutvarkiau neveikiančias žaliuzes. Berniukas vis dar sėdėjo. Nenorėjau jo versti, norėjau, kad jis pats pasiimtų knygą. Visgi ties 16:10 kantrybė baigėsi. Pradėjau jį šnekinti, sakyti, kad juk jis labai greitai gali eiti į lauką, pas mamą pavalgyti, jam tereikia išsitraukti knygą ir padaryti vieną pratimą. Taip visaip šnekinau, be liepiamosios nuosakos, tiesiog sakiau, ką jam reikia daryti. Be efekto. Galiausiai pasakiau „Nagi, išsitrauk knygą, duosiu lapuką, padėsiu, padarysi tą pratimą ir eisi namo.“ Kai pasakiau išsitrauk, jis išsitraukė. Pratimą padarė ir turėjo teisę eiti namo.
Truputį gal ir pikta, kad knygą jis išsitraukė po mano paliepimo, o ne pats sugalvojęs. Nieko. Per tą laiką, kol jis sprendė, truputį padraugavom, aš jam padėjau, pagyriau.
Įdomu dar buvo tai, kad gavęs teisę eiti namo, jis niekur nėjo. Liko klasėje su prailgintos grupės vaikais ir pradėjo žaisti stalo žaidimus. Nors dažniausiai pats pirmas lėkdavo namo ir tiesiai į lauką.
Po žaidimo kibom į šiokį tokį poatostoginį darbą. Daviau vaikams paprastą užduotį. Išmargintos rankos berniukas, nenuostabu, užduoties nedarė. Mano paragintas šiaip ne taip atsivertė knygą, daviau jam lapelį. Pasakiau, kad jei neatliks užduoties, tai neišleisiu namo.
Neatliko. Neišleidau.
Pasakiau, kad sėstų į klasęs galą ir kol neatliks užduoties, tol negalės eiti namo. Buvo 14:00. Užduočiai atlikti būtų reikėję 10 minučių.
Pirmas 30 min jis piešė. Vėliau vaikščiojo po klasę, rankom braukydavo per suolus išgaudamas šaižų garsą. Nereagavau. Dar vėliau pradėjo suolus daužyti. Nesmarkiai. Vis dar apsimečiau, kad nereaguoju, bet bijojau, kad jam nekiltų koks pykčio priepuolis. Galiausiai sudrausminau - juk nevalia suolus daužyti. Atsisėdo. Ir sėdėjo. Trynė pirštus, suposi ant kėdės, bet sėdėjo. Buvo apie 15:00.
Karts nuo karto vis pasiūlydavau jam padaryti užduotį, pasakydavau, kad ji labai lengva, aš jam padėsiu. Vis viliodavau tom 10 minučių, per kurias jis gali užsitarnauti laisvę. Nedirbo. Niekaip.
Buvau pasirengęs laukti. Mokykla dirba iki septynių. Jam tiko. Tiko laukti iki septynių. Nuo 14:00 iki 19:00. Buvau alkanas, bet ir aš buvau pasirengęs laukti, netikėjau, kad jis toks kantrus.
Jau rodė 15:30. Jis vis dar sėdėjo ir neatrodė, kad sugalvotų bent pažiūrėti, kas per užduotis jo laukė. Sakydavo: „vistiek, juk, septintą išleisit“. Taip, išties, septintą turėjau išleisti. Kurį laiką neturėjau ką atsakyti. Bet! Vėliau sugalvojau: „Taip, septintą tave tikrai išleisiu. Eisim abu kartu pas tave namo ir kartu su tavo mama padarysim 247 pratimą.“ Turbūt tai jį šiek tiek sujudino, bet nedaug, nes prie knygų nekibo. Toliau sėdėjo.
Ieškojau kabinete veiklos - tvarkiausi spintas, stalčius, sutvarkiau neveikiančias žaliuzes. Berniukas vis dar sėdėjo. Nenorėjau jo versti, norėjau, kad jis pats pasiimtų knygą. Visgi ties 16:10 kantrybė baigėsi. Pradėjau jį šnekinti, sakyti, kad juk jis labai greitai gali eiti į lauką, pas mamą pavalgyti, jam tereikia išsitraukti knygą ir padaryti vieną pratimą. Taip visaip šnekinau, be liepiamosios nuosakos, tiesiog sakiau, ką jam reikia daryti. Be efekto. Galiausiai pasakiau „Nagi, išsitrauk knygą, duosiu lapuką, padėsiu, padarysi tą pratimą ir eisi namo.“ Kai pasakiau išsitrauk, jis išsitraukė. Pratimą padarė ir turėjo teisę eiti namo.
Truputį gal ir pikta, kad knygą jis išsitraukė po mano paliepimo, o ne pats sugalvojęs. Nieko. Per tą laiką, kol jis sprendė, truputį padraugavom, aš jam padėjau, pagyriau.
Įdomu dar buvo tai, kad gavęs teisę eiti namo, jis niekur nėjo. Liko klasėje su prailgintos grupės vaikais ir pradėjo žaisti stalo žaidimus. Nors dažniausiai pats pirmas lėkdavo namo ir tiesiai į lauką.
trikdžiai
Kaip matot, truputį stringu su blogu. Apmažėjo naujų įspūdžių - atrodo apie tai, kas vyksta sunkiai jau esu daug prirašęs, tad nebesinori kartotis. Maži stebuklai taip pat nebesukelia tiek emocijų, kad tiesiog turėčiau jomis pasidalinti.
Baigėsi antras trimestras. Iš 60 mokinių trims išėjo dešimtukai, o šešiems - trejetukai. Kai kuriems tai jau antras neigiamas trimestras, kas lyg pranašauja, kad neigiamas pažymys gali išeiti ir metiniame trimestre. Žinia, kad jei kažkokiam dalyke neigiamas pažymys metiniame trimestre, mokinys paliekamas to dalyko pataisų. Įdomu, kaip ten bus. Kolegės pasakojo, kad per pataisas ateina 3-4 mokiniai, tai su jais visai kitoks darbas, negu kad darbas pilnoje klasėje. Jie nebeturi prieš ką rodytis, pats gali skirti jiems daug dėmesio, net susidraugaut pavyksta.
Išmokimas
Iš teigiamesnių dalykų, tai su viena šeštokų klase užsivedėm „Išmokimo sąsiuvinį“, kuriame jie pamokos gale atsako į kokius nors klausimus, pvz.: ko aš šiandien išmokau? kas patiko? ką aš galėčiau daryti geriau? ką mokytojas galėtų daryti geriau? Bandau bandau kažkaip įsivesti tokią sistemą / tradiciją, kad pamokos gale būtų šiek tiek apmąstoma tai, kas šiandien įvyko. Rytoj bandysim reflektuoti apie antrą trimestrą.
Vanduo
A, va, dar vienas smagus dalykas buvo. Gal girdėjot, kad ketvirtadienį Tauragėje nebuvo vandens. Tą ketvirtadienį įvyko 2 įvykiai:
1.
Ryte namie aš prausiausi neskubėdamas, kadangi nereikėjo eiti į pirmą pamoką. Nusiprausiau, nusiskutau barzdą ir palengva valiausi dantis. Pastebėjau, kad vandens srovė silpnėja. Kartais būna - susilpnėja. „Nieko nuostabaus“- pagalvojau. Kai tik išsiskalavau dantis, srovė sustojo. Būna kartais, atjungia vandenį, tad labai nepergyvenau. Tik mokykloj sužinojau, kame reikalas ir kaip man pasisekė su laiku. Galėjau juk likt muiluotas!
2.
Ryte jau mokykloje turėjau laisvą pamoką. Nuskambėjo skambutis į pertrauką. Jau ėjau į koridorių, nes reikėjo budėti. Pamačiau, kaip du septintokai stumdosi. Dar pilnai nepabudęs iš ryto jau norėjau eit jų išskirinėti, bet mano darbą perėmė kitas septintokas.
- ĖĖĖĖĖĖĖĖ, chebra, pamokos DVAM MINŪČIŲ!!!
- Kąąą? Keli necenzūriniai išsireiškimai.
- Rimtai, chebra! Pamokos DVAM MINŪŪŪŪČIŲ!!! Sutrumpino, einam pažiūrėt.
Dvam = 20
Galvojau, kad geros žinios nešėjas tik apgaudinėja draugus, nes jei kada pamokos ir būna sutrumpintos, tai jos trumpinamos iki 35 min. Visgi apsidžiaugiau, kad nebereikės išskirinėti besistumdančių septintokų, jie rado įdomesnį užsiėmimą - sužinoti, ar tikrai pamokos DVAM minučių.
Aš beveik užtikrintas, kad septintokai juokauja, nukulniavau link antro aukšto. Bekulniuodamas pamačiau didelį būrį vaikų, žiūrinčių į sieną. Ant sienos kabėjo skelbimas, kuriame buvo užrašytas tos dienos pamokų laikas. Pamokos .... dvam minučių. Iš tikro. Bet be jokio parašo. Hm... keista.
- MOKYTOJAU!!!! Matėt!? Pusę 12 jau eisim namo!!!!
- Jiėėėėėėėė, pamokos tik dvam minučių.
- Kaaaaai, geras, galėtų visada vandens nebūti!!
Teigiamų emocijų netrūko. Ir pats pradėjau šypsotis iki ausų. Taip faina buvo matyti tiek laimingų žmonių. Nuėjau į antrą aukštą, į mokytojų kambarį, paklausti, kas čia vyksta. Jau beveik atidarydamas mokytojų kambario duris pastebėjau tris devintokus, liūdnai beramstančius sienas. „Negi jiems dzin, kad pamokos tik dvam minučių?“- pagalvojau.. Mano galvojimą pertraukė kitas geros žinios nešėjas su žinia:
- CHEBRA! Pamokos tik dvam minučių!!
Trijulė atrodė maždaug taip:
Pamokos išties tetruko 20 minučių.
Baigėsi antras trimestras. Iš 60 mokinių trims išėjo dešimtukai, o šešiems - trejetukai. Kai kuriems tai jau antras neigiamas trimestras, kas lyg pranašauja, kad neigiamas pažymys gali išeiti ir metiniame trimestre. Žinia, kad jei kažkokiam dalyke neigiamas pažymys metiniame trimestre, mokinys paliekamas to dalyko pataisų. Įdomu, kaip ten bus. Kolegės pasakojo, kad per pataisas ateina 3-4 mokiniai, tai su jais visai kitoks darbas, negu kad darbas pilnoje klasėje. Jie nebeturi prieš ką rodytis, pats gali skirti jiems daug dėmesio, net susidraugaut pavyksta.
Išmokimas
Iš teigiamesnių dalykų, tai su viena šeštokų klase užsivedėm „Išmokimo sąsiuvinį“, kuriame jie pamokos gale atsako į kokius nors klausimus, pvz.: ko aš šiandien išmokau? kas patiko? ką aš galėčiau daryti geriau? ką mokytojas galėtų daryti geriau? Bandau bandau kažkaip įsivesti tokią sistemą / tradiciją, kad pamokos gale būtų šiek tiek apmąstoma tai, kas šiandien įvyko. Rytoj bandysim reflektuoti apie antrą trimestrą.
Vanduo
A, va, dar vienas smagus dalykas buvo. Gal girdėjot, kad ketvirtadienį Tauragėje nebuvo vandens. Tą ketvirtadienį įvyko 2 įvykiai:
1.
Ryte namie aš prausiausi neskubėdamas, kadangi nereikėjo eiti į pirmą pamoką. Nusiprausiau, nusiskutau barzdą ir palengva valiausi dantis. Pastebėjau, kad vandens srovė silpnėja. Kartais būna - susilpnėja. „Nieko nuostabaus“- pagalvojau. Kai tik išsiskalavau dantis, srovė sustojo. Būna kartais, atjungia vandenį, tad labai nepergyvenau. Tik mokykloj sužinojau, kame reikalas ir kaip man pasisekė su laiku. Galėjau juk likt muiluotas!
2.
Ryte jau mokykloje turėjau laisvą pamoką. Nuskambėjo skambutis į pertrauką. Jau ėjau į koridorių, nes reikėjo budėti. Pamačiau, kaip du septintokai stumdosi. Dar pilnai nepabudęs iš ryto jau norėjau eit jų išskirinėti, bet mano darbą perėmė kitas septintokas.
- ĖĖĖĖĖĖĖĖ, chebra, pamokos DVAM MINŪČIŲ!!!
- Kąąą? Keli necenzūriniai išsireiškimai.
- Rimtai, chebra! Pamokos DVAM MINŪŪŪŪČIŲ!!! Sutrumpino, einam pažiūrėt.
Dvam = 20
Galvojau, kad geros žinios nešėjas tik apgaudinėja draugus, nes jei kada pamokos ir būna sutrumpintos, tai jos trumpinamos iki 35 min. Visgi apsidžiaugiau, kad nebereikės išskirinėti besistumdančių septintokų, jie rado įdomesnį užsiėmimą - sužinoti, ar tikrai pamokos DVAM minučių.
Aš beveik užtikrintas, kad septintokai juokauja, nukulniavau link antro aukšto. Bekulniuodamas pamačiau didelį būrį vaikų, žiūrinčių į sieną. Ant sienos kabėjo skelbimas, kuriame buvo užrašytas tos dienos pamokų laikas. Pamokos .... dvam minučių. Iš tikro. Bet be jokio parašo. Hm... keista.
- MOKYTOJAU!!!! Matėt!? Pusę 12 jau eisim namo!!!!
- Jiėėėėėėėė, pamokos tik dvam minučių.
- Kaaaaai, geras, galėtų visada vandens nebūti!!
Teigiamų emocijų netrūko. Ir pats pradėjau šypsotis iki ausų. Taip faina buvo matyti tiek laimingų žmonių. Nuėjau į antrą aukštą, į mokytojų kambarį, paklausti, kas čia vyksta. Jau beveik atidarydamas mokytojų kambario duris pastebėjau tris devintokus, liūdnai beramstančius sienas. „Negi jiems dzin, kad pamokos tik dvam minučių?“- pagalvojau.. Mano galvojimą pertraukė kitas geros žinios nešėjas su žinia:
- CHEBRA! Pamokos tik dvam minučių!!
Trijulė atrodė maždaug taip:
Pamokos išties tetruko 20 minučių.
2011 m. vasario 14 d., pirmadienis
verda!
Mintys
Šiandien su penktokais darėm tokią užduotį, kur visai klasei nekalbant reikia pasiskirstyti į tokio dydžio grupeles, kokias aš surašau ant lentos. Grupelių dydžius rašiau paprastosiomis trupmenomis, pvz. klasė turi pasiskirstyti į 3 grupeles: 1/4, 5/8, 1/8 (jeigu klasėje 16 mokinių, tai turėtų gautis 4, 10 ir 2 mokiniai). Kelis kartus kartojom šitą pratimą.
Nebuvo lengva. Ne visiems penktokams buvo aišku, kad jeigu jis stovi 2 žmonių grupelėj ir yra dar viena tokia pati grupelė, tai kažkas negerai. Buvo ir šiokių tokių pykčių ir ašarų, bet galų gale jiems kažkaip pavykdavo sustoti į reikiamas grupeles. Kai šnekėjom apie tai, kaip sekėsi, išgirdau kelias mintis:
„Pajutau, kaip sukyla pyktis...“
„Norėjau joms padėti, bet jos mano pagalbą priėmė kaip kesinimąsi sugriauti jų grupelę“
Nesitikėjau, kad penktokai tokiomis mintimis prabils. Nustebau! Galvojau, kad šnekėsim, kodėl kas ką pastūmė ir kas kaltas (buvo daug ir tokios šnekos). Bet vis tiek! Tokie du perlai! Jėga! Antrą mintį netikusiai pakomentavau taip: „Žinot mokiniai, tuos politikus, ant kurių visi sako, kad jie labai blogi?“ „Aha, žinom, labai blogi!“ „Tai va, mokiniai, jie irgi nori padėti ir visaip bando mums padėti, bet mes dažnai jų pagalbą priimam kaip kėsinimąsi mums padaryti kažką blogo“. Tikėjausi, kad visi pasakys „Aaaa, tai štai kur šuo pakastas! Politikai gal visgi ne tokie ir blogi“. Bet visgi išgirdau „Blogi, blogi politikai!“
Bet penktokas! Pajuto, kaip sukyla pyktis! Aš retai kada klasėje stovėdamas pajuntu. Tik po pamokos suprantu, kad buvau piktas. Jėga!
Valentinas
Šiandien buvo Šv. Valentino šventė mokykloje. Visi vaikščiojo apsiklijavę milijardais širdelių. Man irgi klijavo, bet aš vyriškai purčiausi. Vyrams juk reik apsimest, kad jie bejausmiai, ar ne?
Valentino dienos renginiui kiekviena klasė turėjo paruošti po pasirodymą. Pasirodymas buvo toks, kad per kolonėles buvo užleidžiama daina, o mokiniai ant scenos padainuoja kartu su fonograma ir dar, jeigu netingi, tai paruošia kokį nors šokį. Tema, be abejo, buvo meilė.
Iš viso buvo 7 pasirodymai. 6 buvo pagal panašaus tipo dainas. Na, šita pavyzdinė turbūt pati vulgariausia, bet per renginį tik ją atpažinau, t.y. buvau girdėjęs ir žinojau pavadinimą (Ačiū, Justai!). Nėra ko labai ir pykt, mokiniai taip supranta meilę. Aplinka, tebūnie, kalta. Bet!
Vieni šeštokai nedrąsiai užlipo ant scenos. Tai vaikai, su kuriais man sunkiausiai sekasi, apie juos esu kelis kartus rašęs ir kuriuos dažnai mėgstu nurašyti ruošdamasis pamokoms: „Ai, su jais vis tiek nepavyks, tad gal geriau ką nors labai paprasto darysim“. Tie vaikiukai, auklėtojos neraginami, paėmė ir sudainavo va šitą dainą!! Visi dainavo, užlipę ant scenos! Net ir tie dainavo, su kuriais mėgstam pasipykt, kuriuos po pamokų palieku! Tik su jais vienais dainavo visa salė! Va!
O pirmą vietą gavo mergaitės už Olialia Pupyčių pasirodymą :)
Tauragėj labai gražiai šviečia saulė. Mano nuotaika nebloga. Šįvakar bėgsiu į kolegės penkiasdešimtmetį (einu su nuotaika, kad einu į fainą tūsą, o ne į kažkokių senukų vakarėlį!). Rytoj vasario 16-osios proga važiuosim su gitaristais į kaimyninį rajoną groti, o trečiadienį su vaikais važiuosim į Vilnių, į Tūkstantmečio Vaikus, ba turim vieną ultra gabią penktokę! Va taip vat gyvenimas Tauragėje verda!
Šiandien su penktokais darėm tokią užduotį, kur visai klasei nekalbant reikia pasiskirstyti į tokio dydžio grupeles, kokias aš surašau ant lentos. Grupelių dydžius rašiau paprastosiomis trupmenomis, pvz. klasė turi pasiskirstyti į 3 grupeles: 1/4, 5/8, 1/8 (jeigu klasėje 16 mokinių, tai turėtų gautis 4, 10 ir 2 mokiniai). Kelis kartus kartojom šitą pratimą.
Nebuvo lengva. Ne visiems penktokams buvo aišku, kad jeigu jis stovi 2 žmonių grupelėj ir yra dar viena tokia pati grupelė, tai kažkas negerai. Buvo ir šiokių tokių pykčių ir ašarų, bet galų gale jiems kažkaip pavykdavo sustoti į reikiamas grupeles. Kai šnekėjom apie tai, kaip sekėsi, išgirdau kelias mintis:
„Pajutau, kaip sukyla pyktis...“
„Norėjau joms padėti, bet jos mano pagalbą priėmė kaip kesinimąsi sugriauti jų grupelę“
Nesitikėjau, kad penktokai tokiomis mintimis prabils. Nustebau! Galvojau, kad šnekėsim, kodėl kas ką pastūmė ir kas kaltas (buvo daug ir tokios šnekos). Bet vis tiek! Tokie du perlai! Jėga! Antrą mintį netikusiai pakomentavau taip: „Žinot mokiniai, tuos politikus, ant kurių visi sako, kad jie labai blogi?“ „Aha, žinom, labai blogi!“ „Tai va, mokiniai, jie irgi nori padėti ir visaip bando mums padėti, bet mes dažnai jų pagalbą priimam kaip kėsinimąsi mums padaryti kažką blogo“. Tikėjausi, kad visi pasakys „Aaaa, tai štai kur šuo pakastas! Politikai gal visgi ne tokie ir blogi“. Bet visgi išgirdau „Blogi, blogi politikai!“
Bet penktokas! Pajuto, kaip sukyla pyktis! Aš retai kada klasėje stovėdamas pajuntu. Tik po pamokos suprantu, kad buvau piktas. Jėga!
Valentinas
Šiandien buvo Šv. Valentino šventė mokykloje. Visi vaikščiojo apsiklijavę milijardais širdelių. Man irgi klijavo, bet aš vyriškai purčiausi. Vyrams juk reik apsimest, kad jie bejausmiai, ar ne?
Valentino dienos renginiui kiekviena klasė turėjo paruošti po pasirodymą. Pasirodymas buvo toks, kad per kolonėles buvo užleidžiama daina, o mokiniai ant scenos padainuoja kartu su fonograma ir dar, jeigu netingi, tai paruošia kokį nors šokį. Tema, be abejo, buvo meilė.
Iš viso buvo 7 pasirodymai. 6 buvo pagal panašaus tipo dainas. Na, šita pavyzdinė turbūt pati vulgariausia, bet per renginį tik ją atpažinau, t.y. buvau girdėjęs ir žinojau pavadinimą (Ačiū, Justai!). Nėra ko labai ir pykt, mokiniai taip supranta meilę. Aplinka, tebūnie, kalta. Bet!
Vieni šeštokai nedrąsiai užlipo ant scenos. Tai vaikai, su kuriais man sunkiausiai sekasi, apie juos esu kelis kartus rašęs ir kuriuos dažnai mėgstu nurašyti ruošdamasis pamokoms: „Ai, su jais vis tiek nepavyks, tad gal geriau ką nors labai paprasto darysim“. Tie vaikiukai, auklėtojos neraginami, paėmė ir sudainavo va šitą dainą!! Visi dainavo, užlipę ant scenos! Net ir tie dainavo, su kuriais mėgstam pasipykt, kuriuos po pamokų palieku! Tik su jais vienais dainavo visa salė! Va!
O pirmą vietą gavo mergaitės už Olialia Pupyčių pasirodymą :)
Tauragėj labai gražiai šviečia saulė. Mano nuotaika nebloga. Šįvakar bėgsiu į kolegės penkiasdešimtmetį (einu su nuotaika, kad einu į fainą tūsą, o ne į kažkokių senukų vakarėlį!). Rytoj vasario 16-osios proga važiuosim su gitaristais į kaimyninį rajoną groti, o trečiadienį su vaikais važiuosim į Vilnių, į Tūkstantmečio Vaikus, ba turim vieną ultra gabią penktokę! Va taip vat gyvenimas Tauragėje verda!
2011 m. vasario 6 d., sekmadienis
Kiek matote kvadratų?
Yra viena penktokė, kuriai bendras matematikos kursas per lengvas. Ištaisęs kontrolinį, parašęs trumpą komentarą, kad ji gerai sprendžia, pridedu dar kokį papildomą uždavinį. Šį kartą vienoje knygelėje radau tokį:
Kiek šiame brėžinyje yra kvadratų?
Pagalvojau, kad jai bus per lengvas pridėjau ir dar vieną:
Kiek matytum kvadratų brėžinyje, kuriame yra kvadratas su 16 cm kraštine ir jis visas padalintas į 1 cm2 kvadratėlius?
Kol kas mano sugalvotas sprendimas ne toks jau trumpas, kaip kad norėtųsi. Tad reiktų pamėginti išspręsti pvz. tokį:
10000 cm2 kvadratas padalintas į 1 cm2 kvadratėlius. Kiek iš viso galima pamatyti įvairaus dydžio kvadratų?
Kiek šiame brėžinyje yra kvadratų?
Pagalvojau, kad jai bus per lengvas pridėjau ir dar vieną:
Kiek matytum kvadratų brėžinyje, kuriame yra kvadratas su 16 cm kraštine ir jis visas padalintas į 1 cm2 kvadratėlius?
Kol kas mano sugalvotas sprendimas ne toks jau trumpas, kaip kad norėtųsi. Tad reiktų pamėginti išspręsti pvz. tokį:
10000 cm2 kvadratas padalintas į 1 cm2 kvadratėlius. Kiek iš viso galima pamatyti įvairaus dydžio kvadratų?
2011 m. vasario 5 d., šeštadienis
atranka antranka antra ranka
jei tu nori prisidėti prie Lietuvos,
jeigu myli vaikus,
jeigu apskritai myli,
jei ieškai būdų, kaip galėtum skleisti gėrį,
jei nori pakeisti aplinką,
jei nori išbandyti save ir draugus,
jei nori, kad žmonės pradėtų tikėti,
jei tiki pats,
jei tave užkniso universitete dėstoma sausa teorija,
jei nori padailinti CV,jei nenori ofisinio darbo,
jei tau atsibodo žmonių dviveidiškumas,
jeigu nori išmokti pasakyti ne,
jeigu nori išmokti pasakyti „DABAR BUS TAIP!“,
jei nori, kad žmonės galvotų, kad tu žinai,
jeigu tiesiog nori dar 2 metus pailsėti nuo minčių „o ką gi čia veikti gyvenime?“,jei nori susirasti draugų,
jei nori turėti darbą su vienu laisvu šiokiadieniu,
jei nori dirbti tarp daug moterų,
jei nori įsitikinti, kad ir kaime žmonės žino, kas yra youtube, šoka jumpstyle ir nespjauna į Jimi Hendrix'ą,
rinkis mokyti.
Pirminė atranka čia. Vyksta iki kovo 1 d. Dalyvauk, nieko neprarasi, paskiau pagalvosi. O geriausia išvis negalvok, tiesiog užpildyk. Atvarysi į Tauragę mokytojaut, bus kūl!!
Draugė agituoja šit kaip.
Beje, jei turit bet kokių klausimų, tai drąsiai klauskit!
2011 m. sausio 31 d., pirmadienis
2011 m. sausio 23 d., sekmadienis
You've got mail!
Štai kokius du laiškus neseniai gavau:
Pirmasis:
Jūsų el. pašto adresas (mano adresas, kurį sakau mokiniams@gmail.com) buvo panaudotas registruojant naują anketą www.one.lt portale arba susiejant jį su jau egzistuojančia.
Antrasis:
Your account has been created — now it will be easier than ever to share and connect with your friends.
Thanks,
The Facebook Team
Vieną iš jų inicijavau pats. Draugė pasiūlė nuostabią idėją - socialiniuose tinkluose dalintis su vaikais įdomiais youtube filmukais, muzika, mintimis, idėjomis. Ir jų gyvenimą gal bus lengviau perprasti.
Facebooką pats susikūriau, one turbūt mokiniai pokštaudami bandė užregistruoti. Draugausiu tik su mokiniais. Bandžiau jau kartą su visais draugauti - neatlaikiau. Teko ištrinti profilį. Žiūrėsim, kaip dabar seksis.
Dar
Draugė užrodė labai įdomiai sukonstruotą universitetinį modulį. Galima paskaityti čia. Esmė tokia, kad visas modulis sukonstruotas kaip RPG (role-playing game) žaidimas - mokydamasis gauni experience taškų, dirbi su savo komanda, turi nugalėti visokius priešus (užduotis). Norėčiau panašų formatą pritaikyti pamokoms (vaikai juk nori žaisti!).
Gal ką šiuo metu lanko kokios išganingos idėjos, kaip tai būtų galima padaryti? Pvz, tarkim už kiekvieno uždavinio išsprendimą vaikas gauna 5 patirties taškus. Kaip efektyviai juos fiksuoti? Ką reikštų visų gerai žinomas RPG elementas pasiekti naują lygį (pasikelti levelį)? Kol kas įdomiausia mintis, ką sugalvojau, tai taisyklių sąsiuvinio įprasminimas - ten mokiniai rašytųsi, kokius skills'us (įgūdžius) pasiekė. Kaip dėl items'ų (įrankių)? Liniuotė, matlankis, skriestuvas?
Ir dar
Štai kokią naujieną perskaičiau šiandien facebooke Renkuosi mokyti puslapyje:
Pirmasis:
Jūsų el. pašto adresas (mano adresas, kurį sakau mokiniams@gmail.com) buvo panaudotas registruojant naują anketą www.one.lt portale arba susiejant jį su jau egzistuojančia.
Antrasis:
Your account has been created — now it will be easier than ever to share and connect with your friends.
Thanks,
The Facebook Team
Vieną iš jų inicijavau pats. Draugė pasiūlė nuostabią idėją - socialiniuose tinkluose dalintis su vaikais įdomiais youtube filmukais, muzika, mintimis, idėjomis. Ir jų gyvenimą gal bus lengviau perprasti.
Facebooką pats susikūriau, one turbūt mokiniai pokštaudami bandė užregistruoti. Draugausiu tik su mokiniais. Bandžiau jau kartą su visais draugauti - neatlaikiau. Teko ištrinti profilį. Žiūrėsim, kaip dabar seksis.
Dar
Draugė užrodė labai įdomiai sukonstruotą universitetinį modulį. Galima paskaityti čia. Esmė tokia, kad visas modulis sukonstruotas kaip RPG (role-playing game) žaidimas - mokydamasis gauni experience taškų, dirbi su savo komanda, turi nugalėti visokius priešus (užduotis). Norėčiau panašų formatą pritaikyti pamokoms (vaikai juk nori žaisti!).
Gal ką šiuo metu lanko kokios išganingos idėjos, kaip tai būtų galima padaryti? Pvz, tarkim už kiekvieno uždavinio išsprendimą vaikas gauna 5 patirties taškus. Kaip efektyviai juos fiksuoti? Ką reikštų visų gerai žinomas RPG elementas pasiekti naują lygį (pasikelti levelį)? Kol kas įdomiausia mintis, ką sugalvojau, tai taisyklių sąsiuvinio įprasminimas - ten mokiniai rašytųsi, kokius skills'us (įgūdžius) pasiekė. Kaip dėl items'ų (įrankių)? Liniuotė, matlankis, skriestuvas?
Ir dar
Štai kokią naujieną perskaičiau šiandien facebooke Renkuosi mokyti puslapyje:
Dagnė Vildžiūnaitė Renkuosi mokyti! atrankos laukiantiems - Renkuosi mokyti! naujųjų dalyvių atranka startuos 2011 vasario mėnesį. Sekite informaciją www.renkuosimokyti.lt ir programos facebook erdvėje.
Sekite!! Būūūtinai pranešiu, kai tik ką tikslesnio žinosiu! Jei tik turit klausimų, būtinai klauskit.
P.S. jei kas pastebit rašybos ar skyrybos klaidų, pasakykit man jas prašau. Kartais užsimiršęs parašau ką nors panašaus į: gudrei sugalvojei. Netvarka.
P.P.S. jei kas tik rasit kokių gražių, įdomių, intriguojančių internetinių žiupsnelių, tai dalinkitės jais! Persiųsiu vaikams!
P.P.S. jei kas tik rasit kokių gražių, įdomių, intriguojančių internetinių žiupsnelių, tai dalinkitės jais! Persiųsiu vaikams!
2011 m. sausio 17 d., pirmadienis
Matmintinis
Mokiniai parekomendavo išmėginti „Matmintinį“. Tai matematinis žaidimas, kurio tikslas kuo greičiau mintinai atlikti veiksmus su skaičiais. Pasirodo, vienoje klasėje turiu savo amžiaus grupėje 2, 3 ir 6 greičiausiai Lietuvoje mintinai skaičiuojančius. Apskaičiavo ir mane - šiandien bandėm rungtyniauti. Intensyviai treniruosiuosi ir pavasarį dar mesiu tiems greituoliams baltą pirštinę!
Siūlau išmėginti ir jums: www.miksike.lt. Spauskite matmintinis, treniruočių laukas ir pamėginkite pvz. natūraliųjų skaičių sudėtį (normaliai arba sprintas).
Užsiregistravus galima dalyvauti varžybose. Šiuo metu kaip tik prasidėjo pirmas atrankos etapas į varžybas, tad galite spėti sudalyvauti!
Ir reitingą savo galima sekti. Pirmą kartą sužaidus, Lietuvoje, saugusiųjų grupėje, natūraliųjų skaičių sudėties sprinto rungtyje buvau 47-as (tikriausiai tiek tėra užsiregistravusių). Po antro mėginimo iškopiau į 46 vietą!!
Gero žaidimo!
Siūlau išmėginti ir jums: www.miksike.lt. Spauskite matmintinis, treniruočių laukas ir pamėginkite pvz. natūraliųjų skaičių sudėtį (normaliai arba sprintas).
Užsiregistravus galima dalyvauti varžybose. Šiuo metu kaip tik prasidėjo pirmas atrankos etapas į varžybas, tad galite spėti sudalyvauti!
Ir reitingą savo galima sekti. Pirmą kartą sužaidus, Lietuvoje, saugusiųjų grupėje, natūraliųjų skaičių sudėties sprinto rungtyje buvau 47-as (tikriausiai tiek tėra užsiregistravusių). Po antro mėginimo iškopiau į 46 vietą!!
Gero žaidimo!
2011 m. sausio 16 d., sekmadienis
Vakaro skaitiniai (sprendimai)
Pradinį įrašą galima rasti čia.
Matlankis
Matlankiu matuojame kampo dydį. Žodis matlankis sudarytas iš dviejų žodžių - matuoti ir lankas. Kodėl tuomet matlankis, o ne matkampis?
Šitą uždavinį nulaužė Povilas. Matlankis dėl to, kad kampo dydį matematiškai teisingiausia išreikšti kaip jį ribojančio apskritimo spindulio ir apskritimo lanko santykį. Taip jau gaunasi, kad matuojant kampus, žodis lankas tampa esminis. Todėl ir matlankis.
Štai, žaliai pažymėto kampo dydis būtų radius (spindulys) / arc length (lanko ilgis)
Nerimstanti musė
Iš dviejų miestų, tarp kurių atstumas 48 km, tuo pačiu metu vienas prieš kitą dviračiais išvažiavo Tomas ir Kęstas. Tomas važiavo 13 km/h, o Kęstas 11 km/h greičiu. Tik pradėjus judėti nuo Tomo dviračio link Kęsto nuskrido musė. Pasiekusi Kęstą, ji apsisuko atgal ir pradėjo skristi link Tomo. Taip musė skraidė tol, kol berniukai susitiko. Kokį atstumą iš viso nuskrido musė, jei ji skrenda 20 km/h greičiu?
Šitą uždavinį, panašu, kad daug kas nulaužė. Čia esmė nepradėti ieškoti kaip ir kiek kartų musė suskraidys, kol Tomas su Kęstu vienas prie kito artės. Reikia viską vienu ypu paimti.
Tomo su Kęstu bendras artėjimo greitis: 13 + 11 = 24 (km/h). Jie susitiks po 48 / 24 = 2 (h). Musė skraidė tol, kol berniukai susitiko, reiškia skraidė 2 h. Kadangi musės greitis 20 km/h, tai ji iš viso nuskrido 20 * 2 = 40 km. Tam ta ra ram.
Kur dingo litas?
Čia svarbiausia nepasimesti. Visi juk žinom - litas niekur nedingo. Reiškia klaida sąlygoj.
Pamėginkim truputį pakeisti sąlygą (pakeitimą pažymėsiu žaliai):
Butelis - 30 Lt. Vyrai susimetė po 10 Lt. Baro šeimininkas sugalvojo, kad visgi tiems vyrams atiduos butelį už simbolinį 1 Lt (čia esminis pakeitimas, viskas kitkas išplaukia iš šio pakeitimo). Pasiuntė žmogų atiduoti 29 Lt. Žmogus sugudravo ir visiems teatidavė po 1 Lt. Sau pasiliko 26 Lt. Skaičiuojam taip, kaip skaičiavom:
1. Buvo 30 Lt.
2. Kiekvienas, kadangi atgavo 1 Lt, išleido po 9 Lt, t.y. 9 * 3 = 27 Lt.
3. Dar 26 Lt teko pasiuntiniui: 26 + 27 = 53 Lt.
4. Klausimas. Iš kur atsirado 23 Lt?
Dabar jau gal lengviau atsakyti: „Fii, kokia čia nesąmonė?“
Kažkur tikrai paslėpta nesąmonė. Nuosekliai paieškokim nesąmonės antrojoje sąlygoje (bus lengviau suprasti, tuomet tą patį principą pritaikysim ir originaliajai sąlygai).
Matlankis
Matlankiu matuojame kampo dydį. Žodis matlankis sudarytas iš dviejų žodžių - matuoti ir lankas. Kodėl tuomet matlankis, o ne matkampis?
Šitą uždavinį nulaužė Povilas. Matlankis dėl to, kad kampo dydį matematiškai teisingiausia išreikšti kaip jį ribojančio apskritimo spindulio ir apskritimo lanko santykį. Taip jau gaunasi, kad matuojant kampus, žodis lankas tampa esminis. Todėl ir matlankis.
Štai, žaliai pažymėto kampo dydis būtų radius (spindulys) / arc length (lanko ilgis)
Nerimstanti musė
Iš dviejų miestų, tarp kurių atstumas 48 km, tuo pačiu metu vienas prieš kitą dviračiais išvažiavo Tomas ir Kęstas. Tomas važiavo 13 km/h, o Kęstas 11 km/h greičiu. Tik pradėjus judėti nuo Tomo dviračio link Kęsto nuskrido musė. Pasiekusi Kęstą, ji apsisuko atgal ir pradėjo skristi link Tomo. Taip musė skraidė tol, kol berniukai susitiko. Kokį atstumą iš viso nuskrido musė, jei ji skrenda 20 km/h greičiu?
Šitą uždavinį, panašu, kad daug kas nulaužė. Čia esmė nepradėti ieškoti kaip ir kiek kartų musė suskraidys, kol Tomas su Kęstu vienas prie kito artės. Reikia viską vienu ypu paimti.
Tomo su Kęstu bendras artėjimo greitis: 13 + 11 = 24 (km/h). Jie susitiks po 48 / 24 = 2 (h). Musė skraidė tol, kol berniukai susitiko, reiškia skraidė 2 h. Kadangi musės greitis 20 km/h, tai ji iš viso nuskrido 20 * 2 = 40 km. Tam ta ra ram.
Kur dingo litas?
Atėjo į barą trys vyrukai ir užsisakė butelį degtinės. Šeimininkas už išgertą butelį paprašė 30 Lt. Vyrukai susimetė po 10 litų, sumokėjo ir patraukė namo. Tada baro šeimininkas prisiminė, kad butelis degtinės kainuoja ne 30 Lt, bet 25 Lt ir pasiuntė pasiuntinį su 5 Lt grąža. Pasiuntinys, pasivijęs vyrukus, kiekvienam atidavė po 1 Lt, o 2 Lt pasiliko sau.
Paskaičiuokime:
1. Iš pradžių buvo 30 Lt - kiekvienas sumokėjo po 10 Lt.
2. Iš tikrųjų gi, kiekvienas vyrukas išleido po 9 Lt, t.y. iš viso 9 Lt * 3 = 27 Lt.
3. Dar 2 Lt teko pasiuntiniui: 27 Lt + 2 Lt = 29 Lt.
4. Klausimas. Kur dingo 1 Lt?
Čia svarbiausia nepasimesti. Visi juk žinom - litas niekur nedingo. Reiškia klaida sąlygoj.
Pamėginkim truputį pakeisti sąlygą (pakeitimą pažymėsiu žaliai):
Butelis - 30 Lt. Vyrai susimetė po 10 Lt. Baro šeimininkas sugalvojo, kad visgi tiems vyrams atiduos butelį už simbolinį 1 Lt (čia esminis pakeitimas, viskas kitkas išplaukia iš šio pakeitimo). Pasiuntė žmogų atiduoti 29 Lt. Žmogus sugudravo ir visiems teatidavė po 1 Lt. Sau pasiliko 26 Lt. Skaičiuojam taip, kaip skaičiavom:
1. Buvo 30 Lt.
2. Kiekvienas, kadangi atgavo 1 Lt, išleido po 9 Lt, t.y. 9 * 3 = 27 Lt.
3. Dar 26 Lt teko pasiuntiniui: 26 + 27 = 53 Lt.
4. Klausimas. Iš kur atsirado 23 Lt?
Dabar jau gal lengviau atsakyti: „Fii, kokia čia nesąmonė?“
Kažkur tikrai paslėpta nesąmonė. Nuosekliai paieškokim nesąmonės antrojoje sąlygoje (bus lengviau suprasti, tuomet tą patį principą pritaikysim ir originaliajai sąlygai).
- Butelis - 30 Lt. Visai tikėtina - sąmonė.
- Vyrai susimetė po 10 Lt. Labai vyriška - sąmonė.
- Baro šeimininkas padarė nuolaidą. Nors ir skatina alkoholizmą, bet geraširdiška - sąmonė.
- Pasiuntė žmogų atiduoti 29 Lt. Visi truputį tingim, jei tik galim, prašom kitų, kad už mus kažką padarytų - sąmonė.
- Žmogus sugudravo ir visiems teatidavė po 1 Lt. Pasitaiko - sąmonė.
- Sau pasiliko 26 Lt. 30 (tiek kainavo) - 1 (tiek liko šeimininkui) - 3 (tiek atidavė klientams) = 26 Lt. Sąmonė.
Pirmoji uždavinio pastraipa patikrinta. Viskas gerai. Žiūrim skaičiukus:
1. Buvo 30 Lt. Iš tikro - buvo. Sąmonė.
2. Kiekvienas išleido po 9 Lt, t.y. 9 * 3 = 27 Lt. Iš pradžių visi sumetė po 10, tada gavo litą atgal. 10 - 1 = 9. Buvo trise, reiškia 9 * 3 = 27 Lt. Sąmonė.
3. Dar 26 Lt teko pasiuntiniui: 26 + 27 = 53 Lt. Va, čia ir bėdelė. Juk pasiuntinys būtent ir pasiliko tuos pinigus, kuriuos klientai sumokėjo. Iš vienos kišenės jie perėjo į kitą. Sudėti tokiu atveju negalima. Aišku - juos sudėdami gausime pinigų perteklių. Klientų kišenėje tų 27 Lt jau nebėra - jie pilve. Kiek iš viso buvo pinigų, galima skaičiuoti iš trijų žmonių pusių:
Klientų: 27 (tiek sumokėjo degtinė) + 3 (tiek atgavo) = 30 Lt
Šeimininko: 1 Lt (tiek kainavo degtinė) + 29 Lt (tiek atidavė) = 30 Lt
Pasiuntinio: 1 Lt (tiek jam nedavė šeimininkas) + 26 Lt (tiek pasiliko sau) + 3 Lt (tiek atidavė) = 30 Lt
Nesąmonė.
Valio, radom klaidą. Bet tai... kur dingo litas?? Grįžkime į pradinę sąlygą: degtinės butelis 25 Lt, iš viso sumokėta 30 Lt, pasiuntinys sau pasiliko 2 Lt, vyrai sumokėjo 27 Lt.
Negalima sudėti 27 Lt, kuriuos už butelį sumokėjo vyrai, su 2 Lt, kuriuos pasiuntinys pasiliko, nes pasiuntinys tuos 2 Lt pasiliko būtent iš tų 27 Lt, kuriuos vyrai sumokėjo. Paprasčiau žiūrint į sąlygą, būtų taip: vyrai 25 Lt sumokėjo šeimininkui, 2 Lt davė pasiuntiniui, 3 Lt pasiliko sau. Iš viso 30 Lt.
Įsivaizduokim, kad aš turiu 100 Lt, 5 Lt duodu draugui, o 25 Lt kitam draugui. Iš viso atidaviau 100 - 70 = 30 Lt. Dabar kažkodėl prie to, ką atidaviau pridedu 5 Lt, kuriuos daviau pirmam draugui: 30 + 5 = 35 Lt. Ei, juk turėjau gauti 100! Kas čia per nesąmonė?
Neturėjau gauti 100. Negalėjau prie 30 pridėti 5!
Taigi dar kartą:
Turėjau 30 Lt. 25 Lt atidaviau vienam draugui (šeimininkui), 2 Lt antram (pasiuntiniui). Iš viso atidaviau 25 + 2 = 27 Lt. Pridedu tiek, kiek atidaviau antram draugui 27 + 2 = 29 Lt (ei, kur dingo litas?). Pridedu tiek, kiek atidaviau pirmam draugui 27 + 25 = 52 Lt (ooo, geras, dabar atsirado 22 Lt).
Ne! Litas nedingo! 22 Lt neatsirado. Nesąmonė yra du kartus sudėti tai, ką vieną kartą kažkam atidavei. Va. Geras, net pačiam paaiškėjo.
P.S. Greitu metu žadu truputį parašyti apie begalybes. Gal turit kokių klausimų apie jas? Ką norėtumėt sužinoti?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)