Vakar su gitaristų būreliu muzikavome gatvėje! Taip taip, tikriausiai žinote, kokiame renginyje, bet renginio pavadinimo neminėsiu. Pridengsiu blogą nuo gūglės.
Pusę vienuolikos apsikarstę gitaromis, būgnu, tamburinais ir arbatų termosais pajudėjome nuo mokyklos link Tauragės centro. Saulė žadėjo šiltą ir gerą orą. Liuks, prašėm jo penktadienį, kai piešėm plakatus su grupės pavadinimu! Po pusvalanduko pasiekę mums skirtą vietą, pasirepetavom ir nuėjom į, mano galva, neįvykusį renginio atidarymą. Tą pačią dieną buvo ugniagesių diena, tai tiesiog pastebėjom ugniagesių paradą. Jokio atidarymo.
Tai nesutrukdė mums smagiai groti. Grojome prie daugiabučio, tad jau per pirmą dainą mus pradžiugino iš dangaus atlėkęs šunų maistas. Truputį pasiblaškę grojome toliau. Susirinko visai nemažai žmonių - vienu metu gal kokių 15 stovėjo (rekordas per visą dieną)! Turėjome paruošę du gabalus: "Saulės miestą" ir debiutinį "Stebis tėtis ir mama" (kada nors gal ir video turėsim). Tuos du gabalus atlikę dar padainuodavome "Tris milijonus" arba S. Mykolaičio "Kaip smagu" ir padarydavome pertraukėlę. Iš viso programą atlikome 4-5 kartus, jau tiksliai nepamenu, nes vienu metu lyg ir pusantros programos vienu ypu atlikome. Kai programą atlikinėjome jau kokį 3 kartą iš dangaus atlėkė dar vienas siurprizas – maišelis su vandeniu. Maloniai atgaivino, bet, atsargumo dėlei, policiją iškvietėm. Daugiau staigmenų nebebuvo.
Nuotaika visą dieną buvo superinė. Vaikams ypač ypač patiko, klausytojams taip pat, aš irgi šypsenai jėgų nepagailėjau. Šauniausia dalis visgi buvo ta, kad kažkaip sugebėjom užsidirbti 90 litų. Tai apsidžiaugėm! Pabaigę savo repertuarą, pasivaikščiojom po Tauragės gatves ir po pinigelį įmetėm likusiems 2 būreliams muzikantų. Pastebeilyjom į ugninį Tauragės krašto chorą iiiiiiiiiiiiiiiiiir nuėjom valgyti picų! Tai buvo džiugu. Jos net netilpo ant stalo!
Nuotraukos yra yra čia čia čia.
Gerai jūs ten gyvenat:). Patiko linksmos nuotraukos. Pagalvojau, kad tavo mokiniai, išlaisvėję per muziką, gražų bendravimą, neturėtų bijoti uždavinių. O tai yra labai svarbu mokant matematikos.
AtsakytiPanaikintiEi kietai! :) Visai nemazas tas burys :). O gal ir koki vaizdo irasa pavyko programos pavyko padaryti?
AtsakytiPanaikintiZina, o ar tas uždavinių nebijojimas susijęs su tuo, kad uždavinį vaikas turėtų suprasti kaip kažką, kas gyvenime nutinka. Pvz jei sakoma, kad viename maiše buvo 3 kamuoliukai, o kitame - 2, tai vaikas tuos maišus ir bando įsivaizduoti. Kartais atrodo, kad vaikai tiesiog bando atlikti atsitiktinius veiksmus su sąlygoje esančiais skaičiais. Labai keista. Bandau jiems sakyti - įsivaizduok sąlygą, juk tai tikra, bet panašu, kad kol kas ne visada pavyksta.
AtsakytiPanaikintiGiedriau, dėkui. Nepavyko, žinok.
AtsakytiPanaikintiAukštesnėse klasėse taip pat daro atsitiktinius veiksmus. Ne taip lengva yra paaiškinti, kas blogai, o ypač kai kurias temas susieti su gyvenimu. Bet man sunkiausia, kai vaikas neatsiveria, neklausia ir nieko nerašo. Kad rašytų, tokį vaiką reikia prisijaukinti:).
AtsakytiPanaikintiBeje, kaip sekėsi Šiaulių olimpiadoj?
Uch, aš saviškių visai nemažai turiu nerašančių. Nors, tiesa, manau, kad palengva daugumą jaukinuosi.
AtsakytiPanaikintiŠiauliuose sekėsi neblogai, dalyvavo penktokas. Jam patiko uždaviniai, aptarėme juos, išsiaiškinome. Prizinių vietų, deja, nenurungė, bet svarbu, kad smagu buvo :)
O tau? Beje, ar sunku licėjuj įsidarbinti nauju mokytoju? Ar lengvai ir noriai priima kolektyvas?
Šaunuolis penktokas! Svarbiausia, kad patiko. Apgailėtina, kai pagrindinė siekiamybė yra prizinė vieta. Daug įdomiau, kai laimi kartais. Aš po truputį griaunu licėjaus tradiciją vežtis į olimpiadas tik(!) pačius kiečiausius ir siekti prizinių vietų. Skatinu vaikus dalyvauti atrankiniuose turuose. Šiemet į respublikinę vežiau 15 savo mokinių. Pasirodė gerai. Labai bijojo tie, kurie neturėjo patirties. Drąsinau sakydama, kad myliu juos ir už vieną tašką:).
AtsakytiPanaikintiBeje, gerų uždavinių (nuo 7 kl) yra Sankt-Peterburgo olimpiadose.
Įsidarbinti? Tai yra man pats sunkiausias klausimas. Aš esu tarybinių laikų produktas, tai ir darbinausi atitinkamai, kukliai. Prieš penkeris metus sužinojau, kad mokykla, kurioje dirbau iki licėjaus, virsta pagrindine. Tada pradėjau ieškoti darbo gimnazijose. Tiesiog užeidavau į mokyklą ir paklausdavau, ar nereikia matematikos mokytojo, o man tiesiog atsakydavo, kad nereikia:). Taip dvi vasaras. Vėliau paskambino licėjaus direktorius ir pakvietė. Dauguma jaunų mokytojų čia liko lengvai, po pedagoginės praktikos. Tiesa, kai kurie priimti laikinai. Pvz, mano sūnus vaduoja mokytoją, kuri rudenį sugrįš į savo darbo vietą. Aš džiaugiuosi, kad pradėjau ne nuo licėjaus, kad žinau koks yra vidutinis Lietuvos mokinys. O tu, ar bandei darbintis licėjuje?
Kolektyvas? Man jis patinka. Mano kolektyvą sudaro ne tik kolegos. Turiu labai gerų draugų iš savo buvusių bei esamų mokinių tarpo. Jie man iš esmės padėjo adaptuotis. Labiausiai man patinka licėjuje veikiantys vokiečių klb ir rankdarbių būreliai mokytojams. Girdėjau, kad Antakalnio mokykloje yra mokytojų choras, gitaros ir šokių būreliai. Šaunu, ar ne?
Ciokai, labai įdomu visa tai skaityti - per šiandien vakarą perskaičiau viską nuo rugsėjo :) Laikykis, Mokytojau!
AtsakytiPanaikintiZina, ačiū už žinias. Nemėginau darbintis licėjuje, pats jį juk baigiau, tai turėjau susidaręs vaizdą, kad statistinis mokinys maždaug toks, koks licėjuje. Į naudą dabar padirbti pagrindinėje mokykloje, susipažinti su įvairiais mokiniais.
AtsakytiPanaikintiMūsų mokykloje, beje, yra mokytojų ansamblis! Šiemet susibūrėm, bet jau kokius 5 kartus koncertavom. Labai smagu :) Mokytojų choras dar aukštesnis lygis.
Rusne, ačiū! Labai patiko tavo komentaras, kurį rašei skaipe. Dažnai jį turiu omeny vesdamas pamokas. Laikausi.
AtsakytiPanaikinti