Kokius uždavinius sprendžia tikri matematikai?

Mokykloje sprendžiami vienokie matematikos uždaviniai, o kokius juos sprendžia tikri matematikos profesoriai?

1859 m. matematikas Riemann sugalvojo uždavinį, kurio dar niekas nesugebėjo išspręsti, net jis pats nežinojo atsakymo. Uždavinys pasirodė toks sudėtingas, kad dabar siūlomas 1 milijonas dolerių tam, kas galės jį išspręsti.

Kas per uždavinys?

Viskas įmanoma

Šeštadienį dalyvavau konferencijoje TEDxVilnius, kurioje buvo gausu įkvepiančių pranešimų apie technologijas, inovacijas, aistrą ir meilę. Po konferencijos jaučiausi priblokštas - tiek sėkmingų žmonių, keičiančių mūsų pasaulį į gerąją pusę - nuostabu.

Po truputį tas bendras įspūdis kristalizuojasi ir pradeda ryškėti tai, kas iš visos 9 val. konferencijos labiausiai paliko įspūdį. Ypač rauna stogą nuo vieno kalbėtojo - Peter Madsen iš Danijos. Jei gerai pamenu, tai bičas savo pranešimą skaitė su džinsais (tikrai nenuliovais) ir labai paprastu trikotažiniu džemperiu. Prieš išvysdamas jį ant scenos, galvojau, kad jis pagalbinis užkulisių darbininkas.

Taigi, Petras iš Danijos. Užlipo ant scenos ir papasakojo istoriją apie tai, kaip būdamas 9-erių metų užsinorėjo išskristi į kosmosą. Pasakojo, kaip sapnuodavo ir dėliodavo planus, kaip čia reiks skristi - ar su balionu, ar su kokia nors raketa, kaip čia reikia įveikti tą savo vienintelį priešą - gravitaciją. (Kai klausiau jo pranešimo, tai, aišku, prisiminiau savo tokias pačias svajones, kurias greitai būdamas mažas užgesinau, nes juk nesąmonė norėt į kosmosą, ir galvojau, nūūūū ką jis čia pradeda su tokia istorija, juk beprasmiška pradėti savo kalbą tokiomis svajonėmis, kurios tikrai neišsipildo.)

Visi jam taip ir sakė: "Eik tu, Petrai, į kosmosą - be šansų!" Jis vis tiek labai norėjo į kosmosą, pradėjo kurti savo raketų modelius (megėjiškus ir nedidelius), skrisdavo į JAV jų išbandyti. Iš jo nuolat juokdavosi apie jo svajones nuskristi pačiam į kosmosą. Esminė problema, kaip supratau, buvo ta, kad didžiules raketas norint leisti į kosmosą, reikėjo nuomotis raketų bazę ir derinti milijonus leidimų, kas iš principo reiškė per didelius kaštus.

Galiausiai tų svajonių Petras atsisakė ir sugalvojo, kad vietoj skridimo į viršų, galima juk leistis ir į apačią - vis šis tas įdomesnio negu tie 2 metrai aukščio ant žemės, kuriuose praleidi beveik visą savo gyvenimą. 2001 Petras pradėjo statyti povandeninius laivus. Su jais pradėjo leistis į povandenines keliones, jam tai patiko, statė submarinus toliau. 2008 Petras pastatė didžiausią megėjišką povandeninį laivą pasaulyje. Tokio dydžio povandeniniu laivu susidomėjo Danijos karinis laivynas ir pas Petrą atplaukė laivyno kapitonas, pažiūrėt, ką čia tas vaikis sugalvojo. Petras su laivyno kapitonu paplaukiojo, pasikalbėjo ir kapitonas pasakė Petrui, kad, pasirodo, belenkokio dydžio raketas iš tarptautinių vandenų galima leisti be leidimų, užtenka pasaulį apie tai informuoti.

Nu ir ką, Petras grįžo prie raketų - pradėjo jas gaminti gana dideles - pradėjo jas leisti į kosmosą, atlikinėti bandymus su lėlėmis, kaip joms sektųsi pakilti, kaip sektųsi su parašiutu paskui saugiai sugrįžti į Žemę. Žodžiu, atlieka pilnus tyrimus tam, kad galėtų išskristi į kosmosą. Visas jo projektas aprašytas čia: Copenhagen Suborbitals

Pats Petras į kosmosą dar neišskrido, bet jau aktyviai to siekia ir, panašu, pasieks. KOS-MO-SAS. Net pagalvot sunku. Jeigu galima į kosmosą išskristi vien apie tai svajojant, tada tikrai viskas įmanoma.

Aš vėl noriu kurti mokyklą!

MOKINIŲ VERTINIMAS II. Kaip kritikuoti?

Neseniai lankiausi Aurimo Juozaičio seminare apie tai, kaip teikti grįžtamąjį ryšį. Tai buvo seminaras, skirtas mokyklų vadovams. Kalbėjome apie tai, kaip grįžtamąjį ryšį teikti pavaldiniams. Visos taisyklės, kurias įsivardijome seminaro metu, puikiai tinka ir norint suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį mokiniui.

Iš esmės yra dvi grįžtamojo ryšio formos: kritika ir pagyrimas. Kritikos tikslas yra išvengti tolimesnių klaidų organizacijos darbe, daryti darbus tinkamai ir laiku. Apie ją ir pakalbėsiu.

TOMAS

Pirmieji mano darbo mėnesiai Tauragėje. Jau nuskambėjo skambutis ir mokiniai koridoriuose laukė mokytojų, kad jie įleistų į klasę. Ne visi, deja, ramiai laukė.

Per pertrauką šeštokas Tomas siautė (stumdė bendraklasius, keikėsi), po skambučio taip pat. Jau buvo laikas eiti į pamoką, o Tomas vis dar buvo siautimo būsenoje. Viena mokytoja (jos pamoka tuo metu buvo Tomui) priėjus prie jo pasilenkė, priartino savo veidą prie jojo maždaug 30 cm atstumu ir garsiai, griežtai ir vaizdžiai išrėžė: „Tomai, tu esi blogas vaikas, tavo siela tamsi ir tuščia!“

Frazė iš tiesų truko apie 20 sekundžių, bet tik šią dalį teatsimenu. Buvo šiurpoka, keista, tikėjausi, kad Tomas mažų mažiausiai mokytoją pasiųs kur nors toli, bet ne - jis nuleido galvą, nuliūdo ir nuėjo į klasę jau ramesnis. Man, žinoma, tas nutikimas nurovė stogą - pamačiau puikų metodą, kaip nuraminti įsisiautėjusį vaiką (ir tik per pusę minutės!!). Visgi kažkas širdy sakė, kad turėčiau paieškoti geresnių metodų vaikams užrimtinti. Be to nemaniau, kad Tomas yra labai blogas (nors su juo buvo itin sunku dirbti), sielomis apskritai netikiu, tai dar ir meluot būtų reikėję, norint matytą metodą taikyti. Kažkas buvo netvarkoj.

Tą patvirtino ir A. Juozaitis kalbėdamas apie tai, kaip reikia konstruktyviai teikti kritiką. Viešai peikti asmenį - klaida. Ką gi tuomet daryti?

TAISYKLĖS

Seminaro metu užsirašėme kelias taisykles, kuriomis naudojantis reikia teikti kritiką taip, kad ji taptų naudinga ją priimančiam žmogui. Pradėkime:

1. Kritikuoti reikia elgesį, o ne asmenį.
   Taip išsaugosite mokinio orumo pojūtį, kuris yra privaloma oraus mokinio sudedamoji dalis. Tokio mokinio, kuris prisideda prie iniciatyvų, yra paslaugus, kūrybiškas ir, žinoma, svarbiausia - nebijantis klysti. Kritikuojant asmenį lengva jį sumenkinti ir kurti nepasitikėjimą savimi. Kritika „esi prastas klausytojas“ žeidžia patį asmenį, neparodo, kad iš jo tikimasi tobulėjimo. Kur kas tinkamesnė, į elgesį nukreipta, kritika: „Kai pertraukei Liudą, sukūrei įspūdį, kad jo neklausai ir tau nesvarbu, ką jis galvoja.“ Taip sukritikuojamas mokinio veiksmas, kurį galima pakeisti, mokiniui parodoma, kad Liudo pertraukimas buvo netinkamas elgesys, tikimasi, kad tai nepasikartos.


2. Kritika turi būti konkreti.
   Tai pastangų reikalaujanti geros kritikos dalis. Kritikuoti reikia konkretų elgesį („Kai Rimui pasakei: „Ko čia žvengi?!“, tai ...“), o ne abstrakčias, visumą nusakančias situacijas („Tu visada su žmonėm bendrauji labai atžagariai!“). Kai kritikuojama abstrakčiai, mokinys pastatomas į labai neapibrėžtą situaciją ir net neįsivaizduoja, kaip ją galėtų spręsti, nes mąstyti apie visumą mokiniams yra sunku. Kuo konkretesnį jo elgesį aptarsite, tuo jam bus aiškiau, ką gali nuveikti, kad kitą kartą tokio elgesio išvengtų. Kuo geriau mokinys supras, ką gero gali nuveikti ateinančiais kartais, tuo geresnis bus mokinio elgesys. Juk tai ir buvo kritikos tikslas.


3. Kritika turi būti teikiama privačiai.
   Vieša kritika tiesiog sugėdina, o gėda neskatina žmonių imtis atsakomybės už savo elgesį, tik ugdo viduje pyktį ir nuoskaudą. Be to mokiniai įvertins, kad radote laiko išsakyti svarbią ir konstruktyvią nuomonę apie jį, nepasirinkote trumpesnio kelio - tiesiog viešai peikti ir sugėdinti.


4. Pastebėkite teigiamus dalykus.
   Nemaža dalis mokinių daro gerus veiksmus, bet juos išreiškia netinkamai. Pavyzdžiui, jei mokinys per pamoką sako klasiokui: „Ką tu čia per nesąmones kalbi!?“, būtina tą mokinį pagirti už tai, kad jis nori išreikšti kritiką kito žmogaus nuomonei, jai paprieštarauti. Visgi privalu mokiniui leisti suprasti, kad savo kritiką jis išreiškė netinkamai, nes įžeidė kalbantįjį. Reikėtų pasiūlyti būdų, kaip kitąkart mokinys kritikuoti galėtų mandagiau. Pastebint gerus dalykus didėja mokinių motyvacija stengtis.


5. Susitarkite dėl faktų.
   Prieš kritikuojant mokinį svarbu susitarti dėl faktų - ar tikrai vienodai matėte situaciją - kas ką užgavo, kas ką padarė laiku ar nelaiku, kas pavėlavo ir kokios to vėlavimo priežastys.


6. Paaiškinkite, kodėl tai svarbu.
   Jei mokinys padarė kažką netinkamo, matyt, nesuprato, kodėl toks elgesys apskritai yra netinkamas. Tai jam reikia paaiškinti, pvz: „Kai juokeisi iš Agnės jai pasakojant apie savo atostogas, ji pasijautė įskaudinta, o juk labai svarbu, kad kiekvienas žmogus klasėje jaustųsi gerbiamas. Lygiai taip pat kaip gerbiu tave, noriu kad gerbtum ir savo bendraklasius.“


7. Kritika, turi būti orientuota į veiksmą.
   Kiekvienos kritikos tikslas turi būti mokinio konkretaus elgesio gerinimas, t.y. po sukritikavimo mokiniui turi būti aišku, ką jis kitą kartą gali daryti geriau ir kodėl tai svarbu. Svarbu tai kiekvieną kartą sau priminti tam, kad kritika nevirstų į trumpalaikį mokinio užsikišimą kontempliuojant savo bejėgiškumą ir beprasmiškumą.

VĖL TOMAS

Ką galima buvo padaryti geriau kritikuojant Tomą? Įleidus visus mokinius į klasę jam asmeniškai pasakyti, kokie jo veiksmai buvo netinkami, kodėl svarbu, kad tai nesikartotų, trumpai aptarti, kaip jis elgsis pamokoje ir pasidžiaugti įvykusiu pokalbiu.

NEVEIKIA?

Ne visi mokiniai iškart norės tobulinti savo veiksmus išgirdę kritiką. Ne visi net ją išklausys. Ką daryti? Nuoširdžiai klausyti, domėtis ir stengtis suprasti mokinį, jo elgesio motyvus, jausmus. Man kol kas padeda.

Sėkmės!

MOKINIŲ VERTINIMAS I. Kaip vertinti mokinių darbus?

Įsivaizduokite, kad turite ištaisyti tokį, akivaizdžiai klaidingą, darbą. Yra keli variantai:

1. Raudonu rašikliu parašyti BLOGAI, 2, sprendimus nubraukti dideliu kryžiumi, supykti ant mokinio, kad jis neišmoko daugybos. Kitą pamoką dėstyti naują temą.


2. Viską nubraukti, parašyti blogą pažymį ir komentarą: Deja, neišmokai. Šią temą tau reikės perrašyti. Kitą pamoką dėstyti naują temą.


3. Pažymėjus klaidas parašyti, ką mokinys padarė gerai: Teisingai supranti, kad daugybą galima keisti į sudėtį ir sudėties veiksmą kartoti tiek kartų, kiek rodo vienas iš dauginamų skaičių.
   Ką galėjo padaryti geriau: Kitą kartą daugindamas sudėk vieną iš dauginamų skaičių su savimi pačiu tiek kartų, kiek rodo kitas dauginamas skaičius. Atkreipk dėmesį į pavyzdį: 45 * 3 = 45 + 45 + 45 = 135.
   Reikalauti, kad klaidos būtų ištaisytos kuo greičiau: Namuose ištaisyk likusias daugybos klaidas ir kitą pamoką atnešk man parodyti.

Atrodo akivaizdu, kad pirmasis vertinimo būdas yra demotyvuojantis, neskatinantis tolimesnio mokymosi, gilinimosi į klaidas, jų taisymo ir mokymosi iš jų. Deja, būtent toks vertinimo būdas labai dažnai pasitaiko mūsų mokyklose.

Kuo geresnis antrasis vertinimo būdas? Jis vis dar gana stipriai demotyvuoja mokinį - jis nėra niekaip paskatinamas, visos įdėtos pastangos yra nubrauktos, parašytas blogas pažymys. Visgi gerai tai, kad anksčiau ar vėliau mokinys bus priverstas klaidas ištaisyti, nes darbą jam reikės perrašyti.

Kuo geras trečiasis vertinimo būdas? Svarbiausia, kad jis įvertina mokinio pastangas - jos nelieka nepastebėtos - parašoma, ką mokinys padarė gerai. Tai žymiai labiau motyvuoja stengtis kitą kartą, kai supranti, kad įdėjęs truputį pastangų atlieki užduotį bent dalinai gerai. Natūralu, kad įdėjus daugiau pastangų, tavo sprendimai taps dar teisingesni.

Taip pat trečiajame vertinimo būde mokytojas parašė, kaip mokiniui taisyti savo klaidą. Tai svarbu - akivaizdu, kad mokinys šio to daugyboje dar nesuprato, mokytojas atkreipė į tai dėmesį ir pataisė būtent tą vietą, kurios mokinys nesuprato.

Labai svarbi ir trečia komentaro dalis - staigaus klaidų taisymo reikalavimas. Mokiniui diegiama nuostata, kad klaidas reikia taisyti, iš jų galima mokytis. Tereikia pastangų, laiko ir noro.

Ar būtų trečiajame vertinimo būde padėjęs pažymys? Ne! Mokinys gavęs tokį įvertinimą supranta, ką padarė gerai, o kur jam reikia taisytis. Pažymio teikiama informacija, kad jo išmokimas bendrame lygyje vertinamas labai blogai jam nepridėtų noro nei giliau mokytis, nei taisyti savo klaidų. Jis juk labai blogai mokosi, tai kam apskritai stengtis?

Ko galime pasimokyti iš šių trijų skirtingų vertinimo būdų?

Kiekviena mokytojo praleista minutė darbe turi būti susijusi su tuo, kad kiekvienas vaikas išmoktų kaip įmanoma geriau. Vertinimas nėra išimtis. Profesionalus ir konstruktyvus vertinimas - puikus įrankis skatinti gilų išmokimą, klaidų taisymo įgūdį, būsimą mokinių darbo teisingumą pagal numatytus kriterijus.

Taigi vertinant kiekvieną mokinio darbą mokymosi proceso metu (egzaminai ir metinės patikros - atskira kalba) labai svarbu, kad gavęs savo darbo įvertinimą mokinys suprastų:

• ką padarė gerai;
• ką turi daryti geriau ir kaip taisyti klaidas.

Šnekant paprasčiau, kiekvienas mokinys, tiek labai stiprus, tiek labai silpnas, po atsiskaitymo, kontrolinio darbo, namų darbų tikrinimo, turi suprasti, ką padarė gerai ir ką turi daryti geriau, turi būti užtikrintas, kad jo klaidų taisymas bus patikrintas. Šiuos dalykus mokiniui suprasti tikrai nėra lengva - pažymys ir klaidų pažymėjimas toli gražu neatskleidžia pakankamai informacijos mokiniui, ypač silpnam, kad jis galėtų tinkamai tobulėti.

Pagrindinė išvada viena - geriausiai mokytis padeda komentaras, susidedantis bent iš dviejų dalių: (1) ką padarei gerai, (2) kur turi pasistengti.

Apie tokį vertinimą plačiau rašo G. Petty savo knygose „Šiuolaikinis mokymas“ ir „Įrodymais pagrįstas mokymas“.

Apie pažymių (ne)veiksmingumą kituose įrašuose.

„Mokytojau, jūs...

...labai griežtas!“ - tokią frazę gavau nuo vienos septintokės praėjusią savaitę koridoriuje. Prieš kelias minutes nesileisdamas į ilgas diskusijas iš keturių auklėtinių buvau paėmęs mobiliuosius telefonus dėl to, kad naudojosi jais per pamokas (tokios mokyklos taisyklės). Pirmą kartą buvau pavadintas griežtu. Įdomu, net savotiškai malonu.

Griežtas, bet teisingas.

Pusė jau yra! :)))

Kiek mokinių tenka vienam Lietuvos mokytojui?

Skaitinėjau ilgalaikius švietimo raidos scenarijus. Švietimo ir mokslo ministerija organizavo konkursą, kuriame kiekviena suinteresuota grupė galėjo parašyti, kaip, anot jų, ilgalaikėje perspektyvoje turėtų atrodyti Lietuvos mokyklinis švietimas po 2012 m.

Akį užmečiau į B. Burgio (KTU gimnazijos direktorius) ateities švietimo scenarijų, nes jis pasižymi gan konservatyviu, bet įdomiu požiūriu į švietimą. Mokykla turi būti sunkus darbas, kurio turi būti daug, tada ateis ir atitinkamas atpildas. Maždaug taip, mano akyse, B. Burgis išreiškia savo požiūrį į švietimą.

Bet dabar ne apie tai. Jo darbe pastebėjau įdomų grafiką, apie kurį anksčiau nežinojau. Štai jis (šaltinis):

Nelengvi stulpeliai. Tai reiškia, kad Lietuvoje 16 mokinių moko 2 mokytojai, o Vokietijoje, Estijoje ar Olandijoje tik 1. Atrodytų, šaunus dalykas - mūsų mokiniai turėtų būti paruošti puikiai! Deja, pagal tarptautinius penkiolikmečių tyrimus "PISA" Lietuva toli gražu neskina laurų mokyklinio švietimo srityje.

Jei pažiūrėtume į stulpelius linksmiau nusiteikę, tai ši diagrama žada, mokytojų atlyginimų gerėjimą. Pedagogų turi būti mažiau, bet uždirbs jie daugiau. Žinoma, kažkam teks priimti labai nepopuliarių sprendimų. 

Vienas iš pasiūlymų, kaip galima būtų spręsti per didelio mokytojų skaičiaus problemą - įteisinti mokytojus emeritus. Tokius, kurie paskutinius kelis darbo metus prieš pensiją mažiau dirbtų klasėje, o daugiau patartų jaunesniems pedagogams, dalintųsi patirtimi.

Kaip bus, pamatysim, bet, tikiu, kad bus įdomu.

Kas tos bendrosios kompetencijos ir kodėl jas reikia ugdyti?

Vaikai. Šaltinis

Jiems visą gyvenimą kišame į galvą, kad f(x) = 1/x neapibrėžta ties 0, kad skritulio plotas tai pierkvadratu, kad Maironis gimė 1862 m., o Hitleris į valdžią atėjo 1933 m., kad gyvūninės ląstelės neturi sienelės ir, žinoma, kad E = mc² !

Liuksinės žinios. Tikrai, labai naudingos. Bet pagalvokim, ką daro ta žavi mergina su kepurėle ant galvos ir popieriumi rankoje?
1) ieško darbo; 2) nori turėti antrą pusę.

Koks turėtų būti geras advokatas, mokytojas, indų plovėjas, IT specialistas, valstybės tarnautojas, kasininkas?
Kokia turėtų būti gera antroji pusė?

Žinoma, tobula, kai žmogus išmano istoriją, nespringsta nuo matematinės painiavos, skaito įdomią literatūrą, klauso muziką, kuri neapsiriboja C tonacija, ir kartais burbteli ką nors lotyniško.
Bet kame esmė? Kas padaro žmogų gerą? Kas padaro žmogų tokį, kad norėtųsi jį priimti į darbą, su juo draugauti ir apskritai turėti reikalų?

Uždaviau panašų klausimą vaikams. Esu ir pats viename seminare į šį klausimą atsakinėjęs. Atsakymai sutapo. Žmogus turėtų būti: atsakingas, norintis mokytis, pasitikintis savimi, draugiškas, kūrybingas, valdantis emocijas, iniciatyvus, darbštus, kultūringas, pilietiškas ir pan.

Kitais žodžiais tariant, žmogus yra geras tada, kai turi tam tikras kompetencijas. Kompetencija tai toks stebuklas, kuris susideda iš trijų dalykų:

1. Nuostatos;
2. Gebėjimai;
3. Žinios.

Jų gali būti pačių įvairiausių. Pvz. mokėjimo mokytis kompetencija. Ją turintis žmogus:

1. turi nuostatą, kad mokytis yra jėga. Kuo daugiau, tuo geriau;
2. geba pasirinkti tinkamas mokymosi strategijas skirtingose mokymosi situacijose (studijos, darbas, šeima, draugai)
3. žino, kokias mokymosi strategijas mėgsta, kur ieškoti žinių, pagalbos ir pan.

Turi šitą kompetenciją? Dažnas darbas tau bus labiau ranka pasiekiamas negu be jos.

Gali būti įvairiausių kompetencijų: mašinos vairavimo kompetencija, melavimo kompetencija, knygų skaitymo kompetencija, strategavimo kompetencija, visko dažymo rūžavai kompetencija ir pan. Esmė, kad tai susidėtų iš trijų dalykų: nuostatų, gebėjimų ir žinių.

Kuo čia dėta mokykla? Ogi tuo, kad iki 2008 m. mokyklai nebuvo liepta ugdyti jokių kompetencijų. Nuo tų pačių metų pačiame oficialiausiame mokytojo darbą nusakančių dokumentų atsirado tekstas, kuris aiškiai nusako, kad reikia reikia reikia ugdyti šešias svarbiausias bendrąsias kompetencijas. Apie jas to dokumento tekste užsimenama netgi anksčiau negu apie dalykines žinias. Taigi de jure (lotyniškai!!) kiekvienas mokytojas kiekvieną pamoką turėtų ugdyti šias kompetencijas:

1. Mokėjimo mokytis (ji svarbiausia);
2. Komunikavimo;
3. Socialinę;
4. Pažinimo;
5. Asmeninę;
6. Iniciatyvumo ir kūrybingumo.

Šias kompetencijas pamėginsiu panarplioti vėliau, bet esmė aiški: jas ugdom - turim gerus žmones. Apskritai, jeigu ką (man pačiam labai įdomu buvo ir truputį netikėta), tai pagrindinės mokyklos (5-10 kl.) turėtų gaminti štai tokį produktą:

13. Laukiami rezultatai. Mokinys, mokydamasis pagal Bendrąsias programas, tampa:
13.1. pasitikintis savimi – teigiamai save vertina, yra atsakingas, patikimas, iniciatyvus, kūrybingas;
13.2. bendraujantis ir bendradarbiaujantis – konstruktyviai veikia siekdamas bendrų tikslų, kuria ir palaiko gerus santykius su aplinkiniais;
13.3. pasirengęs mokytis visą gyvenimą – yra įgijęs būtinas kompetencijas, kritiškai mąstantis, siekiantis žinių, kūrybingai jas taikantis problemoms spręsti;
13.4. aktyvus – dalyvauja bendruomenės gyvenime, prisideda prie Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūros ir gamtinės aplinkos puoselėjimo, socialinės ir ekonominės gerovės kūrimo.  Šaltinis

Nė žodžio apie f(x), skritulius, Niutoną ir Kenedžius. Geras, ane? Investuočiau į kompanijas, kurios gamina tokius produktus. Geri produktai. Kaip juos tokius pagaminti? Ogi ugdyti bendrąsias kompetencijas! Žinoma, kadangi BK reikalas gana naujas, mokytojų dar nieks nespėjo pamokinti, kaip ugdyti tas bendrąsias kompetencijas. Tiesiog liepė. Ugdykit! Raaaaaa! Ne visi, žinia, tomis kompetencijomis liko patenkinti po tokių paliepimų. O dar žada tikrinti..

Visgi BK - gėris.
Gal kas nors ką nors suprato?