„Mokytojau, jūs...

...labai griežtas!“ - tokią frazę gavau nuo vienos septintokės praėjusią savaitę koridoriuje. Prieš kelias minutes nesileisdamas į ilgas diskusijas iš keturių auklėtinių buvau paėmęs mobiliuosius telefonus dėl to, kad naudojosi jais per pamokas (tokios mokyklos taisyklės). Pirmą kartą buvau pavadintas griežtu. Įdomu, net savotiškai malonu.

Griežtas, bet teisingas.

Pusė jau yra! :)))

Kiek mokinių tenka vienam Lietuvos mokytojui?

Skaitinėjau ilgalaikius švietimo raidos scenarijus. Švietimo ir mokslo ministerija organizavo konkursą, kuriame kiekviena suinteresuota grupė galėjo parašyti, kaip, anot jų, ilgalaikėje perspektyvoje turėtų atrodyti Lietuvos mokyklinis švietimas po 2012 m.

Akį užmečiau į B. Burgio (KTU gimnazijos direktorius) ateities švietimo scenarijų, nes jis pasižymi gan konservatyviu, bet įdomiu požiūriu į švietimą. Mokykla turi būti sunkus darbas, kurio turi būti daug, tada ateis ir atitinkamas atpildas. Maždaug taip, mano akyse, B. Burgis išreiškia savo požiūrį į švietimą.

Bet dabar ne apie tai. Jo darbe pastebėjau įdomų grafiką, apie kurį anksčiau nežinojau. Štai jis (šaltinis):

Nelengvi stulpeliai. Tai reiškia, kad Lietuvoje 16 mokinių moko 2 mokytojai, o Vokietijoje, Estijoje ar Olandijoje tik 1. Atrodytų, šaunus dalykas - mūsų mokiniai turėtų būti paruošti puikiai! Deja, pagal tarptautinius penkiolikmečių tyrimus "PISA" Lietuva toli gražu neskina laurų mokyklinio švietimo srityje.

Jei pažiūrėtume į stulpelius linksmiau nusiteikę, tai ši diagrama žada, mokytojų atlyginimų gerėjimą. Pedagogų turi būti mažiau, bet uždirbs jie daugiau. Žinoma, kažkam teks priimti labai nepopuliarių sprendimų. 

Vienas iš pasiūlymų, kaip galima būtų spręsti per didelio mokytojų skaičiaus problemą - įteisinti mokytojus emeritus. Tokius, kurie paskutinius kelis darbo metus prieš pensiją mažiau dirbtų klasėje, o daugiau patartų jaunesniems pedagogams, dalintųsi patirtimi.

Kaip bus, pamatysim, bet, tikiu, kad bus įdomu.

Kas tos bendrosios kompetencijos ir kodėl jas reikia ugdyti?

Vaikai. Šaltinis

Jiems visą gyvenimą kišame į galvą, kad f(x) = 1/x neapibrėžta ties 0, kad skritulio plotas tai pierkvadratu, kad Maironis gimė 1862 m., o Hitleris į valdžią atėjo 1933 m., kad gyvūninės ląstelės neturi sienelės ir, žinoma, kad E = mc² !

Liuksinės žinios. Tikrai, labai naudingos. Bet pagalvokim, ką daro ta žavi mergina su kepurėle ant galvos ir popieriumi rankoje?
1) ieško darbo; 2) nori turėti antrą pusę.

Koks turėtų būti geras advokatas, mokytojas, indų plovėjas, IT specialistas, valstybės tarnautojas, kasininkas?
Kokia turėtų būti gera antroji pusė?

Žinoma, tobula, kai žmogus išmano istoriją, nespringsta nuo matematinės painiavos, skaito įdomią literatūrą, klauso muziką, kuri neapsiriboja C tonacija, ir kartais burbteli ką nors lotyniško.
Bet kame esmė? Kas padaro žmogų gerą? Kas padaro žmogų tokį, kad norėtųsi jį priimti į darbą, su juo draugauti ir apskritai turėti reikalų?

Uždaviau panašų klausimą vaikams. Esu ir pats viename seminare į šį klausimą atsakinėjęs. Atsakymai sutapo. Žmogus turėtų būti: atsakingas, norintis mokytis, pasitikintis savimi, draugiškas, kūrybingas, valdantis emocijas, iniciatyvus, darbštus, kultūringas, pilietiškas ir pan.

Kitais žodžiais tariant, žmogus yra geras tada, kai turi tam tikras kompetencijas. Kompetencija tai toks stebuklas, kuris susideda iš trijų dalykų:

1. Nuostatos;
2. Gebėjimai;
3. Žinios.

Jų gali būti pačių įvairiausių. Pvz. mokėjimo mokytis kompetencija. Ją turintis žmogus:

1. turi nuostatą, kad mokytis yra jėga. Kuo daugiau, tuo geriau;
2. geba pasirinkti tinkamas mokymosi strategijas skirtingose mokymosi situacijose (studijos, darbas, šeima, draugai)
3. žino, kokias mokymosi strategijas mėgsta, kur ieškoti žinių, pagalbos ir pan.

Turi šitą kompetenciją? Dažnas darbas tau bus labiau ranka pasiekiamas negu be jos.

Gali būti įvairiausių kompetencijų: mašinos vairavimo kompetencija, melavimo kompetencija, knygų skaitymo kompetencija, strategavimo kompetencija, visko dažymo rūžavai kompetencija ir pan. Esmė, kad tai susidėtų iš trijų dalykų: nuostatų, gebėjimų ir žinių.

Kuo čia dėta mokykla? Ogi tuo, kad iki 2008 m. mokyklai nebuvo liepta ugdyti jokių kompetencijų. Nuo tų pačių metų pačiame oficialiausiame mokytojo darbą nusakančių dokumentų atsirado tekstas, kuris aiškiai nusako, kad reikia reikia reikia ugdyti šešias svarbiausias bendrąsias kompetencijas. Apie jas to dokumento tekste užsimenama netgi anksčiau negu apie dalykines žinias. Taigi de jure (lotyniškai!!) kiekvienas mokytojas kiekvieną pamoką turėtų ugdyti šias kompetencijas:

1. Mokėjimo mokytis (ji svarbiausia);
2. Komunikavimo;
3. Socialinę;
4. Pažinimo;
5. Asmeninę;
6. Iniciatyvumo ir kūrybingumo.

Šias kompetencijas pamėginsiu panarplioti vėliau, bet esmė aiški: jas ugdom - turim gerus žmones. Apskritai, jeigu ką (man pačiam labai įdomu buvo ir truputį netikėta), tai pagrindinės mokyklos (5-10 kl.) turėtų gaminti štai tokį produktą:

13. Laukiami rezultatai. Mokinys, mokydamasis pagal Bendrąsias programas, tampa:
13.1. pasitikintis savimi – teigiamai save vertina, yra atsakingas, patikimas, iniciatyvus, kūrybingas;
13.2. bendraujantis ir bendradarbiaujantis – konstruktyviai veikia siekdamas bendrų tikslų, kuria ir palaiko gerus santykius su aplinkiniais;
13.3. pasirengęs mokytis visą gyvenimą – yra įgijęs būtinas kompetencijas, kritiškai mąstantis, siekiantis žinių, kūrybingai jas taikantis problemoms spręsti;
13.4. aktyvus – dalyvauja bendruomenės gyvenime, prisideda prie Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūros ir gamtinės aplinkos puoselėjimo, socialinės ir ekonominės gerovės kūrimo.  Šaltinis

Nė žodžio apie f(x), skritulius, Niutoną ir Kenedžius. Geras, ane? Investuočiau į kompanijas, kurios gamina tokius produktus. Geri produktai. Kaip juos tokius pagaminti? Ogi ugdyti bendrąsias kompetencijas! Žinoma, kadangi BK reikalas gana naujas, mokytojų dar nieks nespėjo pamokinti, kaip ugdyti tas bendrąsias kompetencijas. Tiesiog liepė. Ugdykit! Raaaaaa! Ne visi, žinia, tomis kompetencijomis liko patenkinti po tokių paliepimų. O dar žada tikrinti..

Visgi BK - gėris.
Gal kas nors ką nors suprato?

Kodėl mokytojai nenori atestuotis?

Lyg to būtų negana, švietimo ir mokslo ministro potvarkiu sudaryta darbo grupė paruošė naują Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos projektą, numatantį įvesti visuotinę, reguliarią bei privalomą atestaciją, kuri demonstruoja visišką nepasitikėjimą mokytojais. 

(Lietuvos Švietimo Profesinė Sąjunga; nuoroda)

Nuotrauka iš Delfi

Skamba kvailai, ar ne? Juk, atrodytų, normalus dalykas yra atestacija. Valstybė patikrina žmogų, ar jis yra pasirengęs dirbti darbe, už kurį jam valstybė moka atlyginimą. Nagli tie mokytojai, bando išsisukti nuo to, ko kitos profesijos neišvengia. Man irgi taip atrodė, kad negražiai mokytojai elgiasi sakydami, kad atestacija demonstruoja visišką nepasitikėjimą mokytojais. Valstybė juk privalo užtikrinti švietimo kokybę ar ne?

Visgi neseniai, manau, supratau, kodėl mokytojai į atestaciją žiūri su baime. Pagrindinės yra dvi priežastys: (1) šiandien švietime madinga A, o rytoj B; (2) mokytojo darbo vertinimas remiantis skirtingais kriterijais.

1. Šiandien švietime madinga A, o rytoj B.

• Dabar madinga per pamokas ugdyti tiek dalykines žinias, tiek bendruosius gebėjimus (bendravimas, bedradarbiavimas, asmenybės vertė, pilietiškumas, etc..). Anksčiau buvo madinga kuo stipriau ugdyti tik dalykines žinias. 
• Dabar madinga, kad pamokos būtų gyvos, vaikai laisvai jaustųsi, domėtųsi, judėtų po klasę; anksčiau buvo gerbtina mirtina tyla. 
• Dabar kiekviena pamoka privalo turėti pamokos uždavinį (jei jo nėra, pamoka skaitoma visiškai nepavykusia), anksčiau apie pamokos uždavinį net kalbos nebuvo. 
• Dabar madinga leisti gabesniam vaikui pamokyti silpnesnį vaiką (jie kartu geriau išmoksta, ugdo bendruosius gebėjimus), anksčiau buvo sakoma: "O ar gabusis Petriukas turi diplomą, kad galėtų ką kitą mokyti?". 

Čia tokie mano pastebėjimai iš kolegių pasakojimų. Esmė - ilgainiui pasimeti, kas šiandien gerai, o kas blogai.

2. Mokytojo darbo vertinimas remiantis skirtingais kriterijais.

• Mokiniai patenkinti, kai pamoka lengva ir žaisminga;
• Tėvai patenkinti, kai vaikai pluša nepakeldami galvų;
• Kolegos gerbia už tai, kad vaikai tavęs besąlygiškai klauso;
• Švietimiečiai patenkinti tada, kai vykdai pamokas pagal Švietimiečių nurodymus.

Daugiausiai kontakto su mokiniais ir tėvais, tad jiems labiausiai ir norisi patikti. Ypač tada, kai Švietimiečiai jau kelis kartus pakeitė švietimo madas, kiekvieną kartą sakydami, kad tai absoliučiai teisingas mokymas (žiūrėti pirmą punktą), ir pasitikėjimas jais dingęs.

Taigi kam bebandysi patikti, vis tiek kas nors bus blogai. Galiausiai nebežinai, kas yra gerai, o kas yra blogai. Atrodo, stengiesi padaryti, kaip būtų geriau, atrandi su vaikais gerą mokymosi sistemą, o ateina kas nors iš išorės ir pasako, kad dėstai blogai. Nors galbūt pagal tuos pačius metodus anksčiau kas nors būtų pasakęs, kad dėstei gerai.

Biheiviorizmo požiūriu žiūrint už tą patį veiksmą (tokį patį mokymą) kartais gauni teigiamą, o kartais neigiamą paskatinimą, kuris veda prie išprotėjimo (niekur neradau šaltinio, bet esu kažkur apie tai skaitęs :) ). Todėl, man rodos, mokytojai ir yra truputį išprotėję ir atestacija tai jau tikrai ne jiems. Nes nesinori būti vertinamu. Visiškai. Nes nežinai, kas yra gerai, o kas yra blogai.

P.S. Atestacija, žinoma, gėris. Švietimo lygį tikrai pakeltų. Bet pamėginau suprasti, kodėl pedagogai nenori būti atestuojami. Gal ir jums kam paaiškėjo?

Mokyklos liaudies instrumentų ansamblis

Mokykla dalyvavo Pildyk talentų konkurse. Buvo du ansambliai 1. Liaudies instrumetų, 2. Gitaristų. Liaudies instrumentai laimėjo ir pateko į antrą turą, kur juos dabar galima žiūrėti viešai! Deja, į trečią turą nepateko :) Tai buvo didžiausias dalyvavęs mokyklinis kolektyvas ant visos Lietuvos!

Netikras mokytojas

Va, kaip nutiko šiandien facebook'e :) Jėga, truputį net iš vėžių išmušė, bet įdomiai mokinys parašė. O, beje, manau, kad netrukus turėčiau trinktelt kokį įrašą. Neseniai atsidariau tinklaraščio statistiką. Pasirodo, kažkas vis dar atsidaro šią duonelę. Ačiū, malonu! :) Gražių 2012-ųjų!