Viskas įmanoma

Šeštadienį dalyvavau konferencijoje TEDxVilnius, kurioje buvo gausu įkvepiančių pranešimų apie technologijas, inovacijas, aistrą ir meilę. Po konferencijos jaučiausi priblokštas - tiek sėkmingų žmonių, keičiančių mūsų pasaulį į gerąją pusę - nuostabu.

Po truputį tas bendras įspūdis kristalizuojasi ir pradeda ryškėti tai, kas iš visos 9 val. konferencijos labiausiai paliko įspūdį. Ypač rauna stogą nuo vieno kalbėtojo - Peter Madsen iš Danijos. Jei gerai pamenu, tai bičas savo pranešimą skaitė su džinsais (tikrai nenuliovais) ir labai paprastu trikotažiniu džemperiu. Prieš išvysdamas jį ant scenos, galvojau, kad jis pagalbinis užkulisių darbininkas.

Taigi, Petras iš Danijos. Užlipo ant scenos ir papasakojo istoriją apie tai, kaip būdamas 9-erių metų užsinorėjo išskristi į kosmosą. Pasakojo, kaip sapnuodavo ir dėliodavo planus, kaip čia reiks skristi - ar su balionu, ar su kokia nors raketa, kaip čia reikia įveikti tą savo vienintelį priešą - gravitaciją. (Kai klausiau jo pranešimo, tai, aišku, prisiminiau savo tokias pačias svajones, kurias greitai būdamas mažas užgesinau, nes juk nesąmonė norėt į kosmosą, ir galvojau, nūūūū ką jis čia pradeda su tokia istorija, juk beprasmiška pradėti savo kalbą tokiomis svajonėmis, kurios tikrai neišsipildo.)

Visi jam taip ir sakė: "Eik tu, Petrai, į kosmosą - be šansų!" Jis vis tiek labai norėjo į kosmosą, pradėjo kurti savo raketų modelius (megėjiškus ir nedidelius), skrisdavo į JAV jų išbandyti. Iš jo nuolat juokdavosi apie jo svajones nuskristi pačiam į kosmosą. Esminė problema, kaip supratau, buvo ta, kad didžiules raketas norint leisti į kosmosą, reikėjo nuomotis raketų bazę ir derinti milijonus leidimų, kas iš principo reiškė per didelius kaštus.

Galiausiai tų svajonių Petras atsisakė ir sugalvojo, kad vietoj skridimo į viršų, galima juk leistis ir į apačią - vis šis tas įdomesnio negu tie 2 metrai aukščio ant žemės, kuriuose praleidi beveik visą savo gyvenimą. 2001 Petras pradėjo statyti povandeninius laivus. Su jais pradėjo leistis į povandenines keliones, jam tai patiko, statė submarinus toliau. 2008 Petras pastatė didžiausią megėjišką povandeninį laivą pasaulyje. Tokio dydžio povandeniniu laivu susidomėjo Danijos karinis laivynas ir pas Petrą atplaukė laivyno kapitonas, pažiūrėt, ką čia tas vaikis sugalvojo. Petras su laivyno kapitonu paplaukiojo, pasikalbėjo ir kapitonas pasakė Petrui, kad, pasirodo, belenkokio dydžio raketas iš tarptautinių vandenų galima leisti be leidimų, užtenka pasaulį apie tai informuoti.

Nu ir ką, Petras grįžo prie raketų - pradėjo jas gaminti gana dideles - pradėjo jas leisti į kosmosą, atlikinėti bandymus su lėlėmis, kaip joms sektųsi pakilti, kaip sektųsi su parašiutu paskui saugiai sugrįžti į Žemę. Žodžiu, atlieka pilnus tyrimus tam, kad galėtų išskristi į kosmosą. Visas jo projektas aprašytas čia: Copenhagen Suborbitals

Pats Petras į kosmosą dar neišskrido, bet jau aktyviai to siekia ir, panašu, pasieks. KOS-MO-SAS. Net pagalvot sunku. Jeigu galima į kosmosą išskristi vien apie tai svajojant, tada tikrai viskas įmanoma.

Aš vėl noriu kurti mokyklą!