verda!

Mintys

Šiandien su penktokais darėm tokią užduotį, kur visai klasei nekalbant reikia pasiskirstyti į tokio dydžio grupeles, kokias aš surašau ant lentos. Grupelių dydžius rašiau paprastosiomis trupmenomis, pvz. klasė turi pasiskirstyti į 3 grupeles: 1/4, 5/8, 1/8 (jeigu klasėje 16 mokinių, tai turėtų gautis 4, 10 ir 2 mokiniai). Kelis kartus kartojom šitą pratimą.

Nebuvo lengva. Ne visiems penktokams buvo aišku, kad jeigu jis stovi 2 žmonių grupelėj ir yra dar viena tokia pati grupelė, tai kažkas negerai. Buvo ir šiokių tokių pykčių ir ašarų, bet galų gale jiems kažkaip pavykdavo sustoti į reikiamas grupeles. Kai šnekėjom apie tai, kaip sekėsi, išgirdau kelias mintis:

„Pajutau, kaip sukyla pyktis...“
„Norėjau joms padėti, bet jos mano pagalbą priėmė kaip kesinimąsi sugriauti jų grupelę“

Nesitikėjau, kad penktokai tokiomis mintimis prabils. Nustebau! Galvojau, kad šnekėsim, kodėl kas ką pastūmė ir kas kaltas (buvo daug ir tokios šnekos). Bet vis tiek! Tokie du perlai! Jėga! Antrą mintį netikusiai pakomentavau taip: „Žinot mokiniai, tuos politikus, ant kurių visi sako, kad jie labai blogi?“ „Aha, žinom, labai blogi!“ „Tai va, mokiniai, jie irgi nori padėti ir visaip bando mums padėti, bet mes dažnai jų pagalbą priimam kaip kėsinimąsi mums padaryti kažką blogo“. Tikėjausi, kad visi pasakys „Aaaa, tai štai kur šuo pakastas! Politikai gal visgi ne tokie ir blogi“. Bet visgi išgirdau „Blogi, blogi politikai!“

Bet penktokas! Pajuto, kaip sukyla pyktis! Aš retai kada klasėje stovėdamas pajuntu. Tik po pamokos suprantu, kad buvau piktas. Jėga!



Valentinas

Šiandien buvo Šv. Valentino šventė mokykloje. Visi vaikščiojo apsiklijavę milijardais širdelių. Man irgi klijavo, bet aš vyriškai purčiausi. Vyrams juk reik apsimest, kad jie bejausmiai, ar ne?


Valentino dienos renginiui kiekviena klasė turėjo paruošti po pasirodymą. Pasirodymas buvo toks, kad per kolonėles buvo užleidžiama daina, o mokiniai ant scenos padainuoja kartu su fonograma ir dar, jeigu netingi, tai paruošia kokį nors šokį. Tema, be abejo, buvo meilė.

Iš viso buvo 7 pasirodymai. 6 buvo pagal panašaus tipo dainas. Na, šita pavyzdinė turbūt pati vulgariausia, bet per renginį tik ją atpažinau, t.y. buvau girdėjęs ir žinojau pavadinimą (Ačiū, Justai!). Nėra ko labai ir pykt, mokiniai taip supranta meilę. Aplinka, tebūnie, kalta. Bet!

Vieni šeštokai nedrąsiai užlipo ant scenos. Tai vaikai, su kuriais man sunkiausiai sekasi, apie juos esu kelis kartus rašęs ir kuriuos dažnai mėgstu nurašyti ruošdamasis pamokoms: „Ai, su jais vis tiek nepavyks, tad gal geriau ką nors labai paprasto darysim“. Tie vaikiukai, auklėtojos neraginami, paėmė ir sudainavo va šitą dainą!! Visi dainavo, užlipę ant scenos! Net ir tie dainavo, su kuriais mėgstam pasipykt, kuriuos po pamokų palieku! Tik su jais vienais dainavo visa salė! Va!

O pirmą vietą gavo mergaitės už Olialia Pupyčių pasirodymą :)



Tauragėj labai gražiai šviečia saulė. Mano nuotaika nebloga. Šįvakar bėgsiu į kolegės penkiasdešimtmetį (einu su nuotaika, kad einu į fainą tūsą, o ne į kažkokių senukų vakarėlį!). Rytoj vasario 16-osios proga važiuosim su gitaristais į kaimyninį rajoną groti, o trečiadienį su vaikais važiuosim į Vilnių, į Tūkstantmečio Vaikus, ba turim vieną ultra gabią penktokę! Va taip vat gyvenimas Tauragėje verda!