po pamokų

Šiandien penktokai grįžo iš po atostogų. Nutuokiau, kad nerims, tad buvau sugalvojęs atostoginių įspūdžių pasidalinimo žaidimą. Norinti jį žaisti, reikėjo suolus išstumdyti į klasęs galus ir vidury klasės susėsti ratuku ant kėdžių. Perstumdyti suolus yra gana sudėtinga užduotis su penktokais. Jie gali smarkiai užsigauti, ką nors ant ko nors užstumti, brautis, kas bus pirmesnis, pyktis. Šiaip ne taip visgi pavyko. Pažaidėm. Visiems patiko. Išskyrus vieną berniuką. Jam šiaip irgi patiko, mačiau, kad akimis jis sekė žaidimą, bet jis visą laiką, kol mes žaidėm, paišė sau ant rankos ir nejudėjo. Nekibinau jo.

Po žaidimo kibom į šiokį tokį poatostoginį darbą. Daviau vaikams paprastą užduotį. Išmargintos rankos berniukas, nenuostabu, užduoties nedarė. Mano paragintas šiaip ne taip atsivertė knygą, daviau jam lapelį. Pasakiau, kad jei neatliks užduoties, tai neišleisiu namo.

Neatliko. Neišleidau.

Pasakiau, kad sėstų į klasęs galą ir kol neatliks užduoties, tol negalės eiti namo. Buvo 14:00. Užduočiai atlikti būtų reikėję 10 minučių.

Pirmas 30 min jis piešė. Vėliau vaikščiojo po klasę, rankom braukydavo per suolus išgaudamas šaižų garsą. Nereagavau. Dar vėliau pradėjo suolus daužyti. Nesmarkiai. Vis dar apsimečiau, kad nereaguoju, bet bijojau, kad jam nekiltų koks pykčio priepuolis. Galiausiai sudrausminau - juk nevalia suolus daužyti. Atsisėdo. Ir sėdėjo. Trynė pirštus, suposi ant kėdės, bet sėdėjo. Buvo apie 15:00.

Karts nuo karto vis pasiūlydavau jam padaryti užduotį, pasakydavau, kad ji labai lengva, aš jam padėsiu. Vis viliodavau tom 10 minučių, per kurias jis gali užsitarnauti laisvę. Nedirbo. Niekaip.

Buvau pasirengęs laukti. Mokykla dirba iki septynių. Jam tiko. Tiko laukti iki septynių. Nuo 14:00 iki 19:00. Buvau alkanas, bet ir aš buvau pasirengęs laukti, netikėjau, kad jis toks kantrus.

Jau rodė 15:30. Jis vis dar sėdėjo ir neatrodė, kad sugalvotų bent pažiūrėti, kas per užduotis jo laukė. Sakydavo: „vistiek, juk, septintą išleisit“. Taip, išties, septintą turėjau išleisti. Kurį laiką neturėjau ką atsakyti. Bet! Vėliau sugalvojau: „Taip, septintą tave tikrai išleisiu. Eisim abu kartu pas tave namo ir kartu su tavo mama padarysim 247 pratimą.“ Turbūt tai jį šiek tiek sujudino, bet nedaug, nes prie knygų nekibo. Toliau sėdėjo.

Ieškojau kabinete veiklos - tvarkiausi spintas, stalčius, sutvarkiau neveikiančias žaliuzes. Berniukas vis dar sėdėjo. Nenorėjau jo versti, norėjau, kad jis pats pasiimtų knygą. Visgi ties 16:10 kantrybė baigėsi. Pradėjau jį šnekinti, sakyti, kad juk jis labai greitai gali eiti į lauką, pas mamą pavalgyti, jam tereikia išsitraukti knygą ir padaryti vieną pratimą. Taip visaip šnekinau, be liepiamosios nuosakos, tiesiog sakiau, ką jam reikia daryti. Be efekto. Galiausiai pasakiau „Nagi, išsitrauk knygą, duosiu lapuką, padėsiu, padarysi tą pratimą ir eisi namo.“ Kai pasakiau išsitrauk, jis išsitraukė. Pratimą padarė ir turėjo teisę eiti namo.

Truputį gal ir pikta, kad knygą jis išsitraukė po mano paliepimo, o ne pats sugalvojęs. Nieko. Per tą laiką, kol jis sprendė, truputį padraugavom, aš jam padėjau, pagyriau.

Įdomu dar buvo tai, kad gavęs teisę eiti namo, jis niekur nėjo. Liko klasėje su prailgintos grupės vaikais ir pradėjo žaisti stalo žaidimus. Nors dažniausiai pats pirmas lėkdavo namo ir tiesiai į lauką.