Žygis su šeštokais!

Nespėjau parašyti iškart po žygio, o dabar jau ir įspūdžiai truputuką išblėso. Trumpai brūkštelsiu apie tai, kas labiausiai įstrigo.

Ekstrymas
Jo neišvengėm. Patį pirmąjį žygio kilometrą ėjome stačiu miškuotu šlaitu. Samanos nuslysdavo, slysdavo ir batai, užlenktos šakos trenkdavo atgal, lipom per didelius nuvirtusius medžius, brovėmės per krūmus. Nusikalėm, bet daugumai tai buvo įsimintiniausia žygio vieta. Šioje atkarpoje teko ištraukti kortą: "Jei dar šitaip neatsargiai eisi, apsisuksime ir visi eisime atgal!" Po to buvo eita atsargiau :)

Tyla
Neištylėjom. Vaikams dar, matyt, jos nereikia. Labai nustebino tai, kad neretai tarp pokalbių apie kompiuterinius žaidimus išgirsdavau ir tokių frazių: "Voooou, pažiūrėk, kaip gražu!", "Oho! Būtinai ateisim čia vasarą!" "Ėėėė, žiūrėkit, driežas!", "Oho, kaip bebras nugriaužė!" Vaikams gamta vis dar graži.

Oras
Neįsivaizduoju geresnio oro žygiui. Debesų nulis, vėjo nulis, o saulės kaip tik tiek, kad eiti būtų mielai šilta, bet visai nekaršta.

Svogūnas
Įsimečiau į žygį du svogūnus. Per pietus vieną supjausčiau į 8 dalis ir padalinau vaikams. Svogūno valgymą jie vadino "baimės faktoriumi". Tas, kas suvalgo, būna kietas. Visi buvom kieti! Atsirado ir norėjusių kartoti.

Pavargimas

Užlipus į rimtą šlaitą

Grožis

Tikslas pasiektas! Užtrukome 6 val.

Trūkumai
Vaikams trūko veiklos. Eiti lygiu keliu kartais tapdavo nuobodu. O kai tampa nuobodu, tai į darbą paleidžiami lengvi užgauliojimai ir pasistumdymai.