Interviu

Jė, man vėl brūkštelėjo iš Tauragiško laikraščio ir paprašė atsakyti į kelis klausimus. Štai, kaip atsakiau. Jei pasirodys straipsnis, apie jį taip pat pranešiu.

1. Kodėl susidomėjote socialine programa “Renkuosi mokyti!”? Visuomet žavėjo mokytojo darbas?

Universitete studijavau verslo vadybą, taigi trejus metus gyvenau terpėje, kurioje pinigai buvo tikslas. Nuolatinis pelno siekimas vargino, ilgainiui pasirodė neprasmingas, tad nusprendžiau savo jėgas perteikti kažkur kitur. Tris vasaras buvau dirbęs vaikų stovyklų vadovu, tai teikė didžiulį malonumą, tad nusprendžiau, kad iš esmės bendrauti su vaikais man patinka. Mokykloje ir universitete džiaugsmą teikdavo matematika, tad nusprendžiau šiuos du savo pomėgius apjungti tapdamas matematikos mokytoju. Programa „Renkuosi mokyti!“ man būtent tai ir pasiūlė - pagalbą tampant mokytoju baigus nepedagogines studijas.
Kai pats buvau mokinys, mokytojo darbas nežavėjo (žavėjo kosmonautai ir roko žvaigždės, o kaip kitaip?). Tik universitete supratau, kad mokytojai gali nemažai nuveikti visuomenės labui, tuomet ir atsirado žavesys bei pagarba šiai profesijai.

2. Kaip sekėsi įsilieti į mokytojo gyvenimą? Ar įgyvendinote savo išsikeltus tikslus?

Įsilieti į mokytojo gyvenimą sekėsi sunkiai: iki išnaktų ruošdavausi pamokoms, kasdien susidurdavau su problemomis, apie kurias gyvenime net nebūdavau susimąstęs. Beveik kiekviename žingsnyje sutikdavau naujovių, kurias reikdavo apmąstyti ir priimti vienokią ar kitokią poziciją jų atžvilgiu. Mėgstu mąstyti lėtai, apsvarstyti visus už ir prieš, ir tik tada priimti sprendimą. Mokykloje, o ypač pamokoje, sprendimus turėdavau priimti žaibiškai. Tai buvo sunku.
Tikslų pirmiems metams nekėliau. Prieš pirmąjį mokytojišką rugsėjį galvojau, kad viskas bus labai paprasta ir lengva. Tą patį rugsėjį supratau, kad taip nebus, tad galbūt galvoje gimė tikslas pirmuosius metus tiesiog išgyventi.

3. Ar jaučiatės savas Tauragėje po metų gyvenimo čia? Kaip sekėsi prisitaikyti svetimame mieste?

Tauragėje jaučiuosi neblogai, čia yra labai gražių vietų, gera žiūrėti, kaip miestas gražėja - tvarkomi parkai, organizuojami įdomūs renginiai. Ar jaučiuosi čia savas? Ne. Tauragę turbūt visad prisiminsiu kaip miestą, kuriame labai daug išmokau - apie vaikus, apie mokyklą, apie Tauragę, apie žmones ir, žinoma, apie save. Bet tai kol kas nėra miestas, kuriame jaučiuosi savas.
Prisitaikyti sekėsi neblogai, labai padėdavo kolegos ir mokiniai. Jei tik kildavo klausimų, kur ką galima surasti ar nuveikti, visad gaudavau išsamius paaiškinimus.

4. Kaip reaguojate į vaikų dėmesį? Jis įkvepia ar vargina?

Į vaikų dėmesį stengiuosi reaguoti kaip į bet kokį dėmesį, stengiuosi suprasti, kodėl tam tikras vaikas tą dėmesį rodo. Kartais vaikai, atrodytų, rodo netinkamą dėmesį. Tai vargina. Dažniausiai, visgi, jie rodo tam tikrą dėmesį tam, kad patys gautų dėmesio. Tai labai žmogiška. Mano pareiga tą dėmesį jiems suteikti, galbūt išmokyti pripažinimo ir įvertinimo siekti tinkamesnėmis priemonėmis. Visi mokytojai darome tą patį. Kai tik pavyksta kažką panašaus pasiekti, visi labai džiaugamės. Kartais mokytojų kambaryje kas nors papasakojo, kaip mokinys, anksčiau siekdavęs dėmesio gana kardinaliomis priemonėmis, dabar, atrodytų, labai taisosi - sveikinasi, padėkoja, pagelbėja. Tokie pavyzdžiai labai įkvepia.

5. Galbūt pasikeitė nuomonė apie mokytojo darbą po vienerių metų patirties? Ko tikėjotės?

Nuomonė apie mokytojo darbą tikrai pasikeitė. Prieš pradėdamas dirbti galvojau, kad 95% mokytojų nemoka dirbti, be reikalo rėkia, rašo blogus pažymius ir panašiai. Jau rugsėjį supratau, kad nepaprastai klydau, pats pradėjau rėkti (anot vaikų - griaudėti), o blogas pažymys atrodė kaip išsigelbėjimas. Mokytojai dirba sunkų darbą, kuriame nuolat reikia aukoti save, būti labai tvirtam, nuolat padėti, klausyti ir mylėti. Nei vieno iš šių dalykų anksčiau nesimokiau, tad kol kas nelengva.

6. Ar neišblėso entuziazmas, kuris buvo prieš pradedant dirbti mokytoju? Ar nenusivylėte?

Tikėjausi, kad bus labai lengva, o darbas pasirodė labai sunkus. Natūralu, kad tai sąlygojo ir tam tikrą nusivylimą ir entuziazmo stoką. Labai džiaugiuosi, nes jaučiu, kad entuziazmas vasarą pamažu atgyja.

7. Kaip užbaigtumėt “Mokytojas-tai…”?

Mokytojas - tai kiekvienas iš mūsų. Būdami vaikai norime išmokyti mažąjį brolį važiuoti dviračiu, būdami paaugliai mokiname suaugusius apie tai, koks pasaulis iš tikro turėtų būti, būdami mokytojai mokiname matematikos, būdami įmonių savininkai mokiname pavaldinius parduoti prekę, būdami valstybės vadovai mokiname žmones būti pilietiškais. Visi nuolatos mokiname.

8. Ar per metus teko patirti linksmų mokytojo gyvenimo situacijų, kurios ilgam išliks atmintyje? Kas džiugina Jus?

Gražių situacijų būna tikrai nemažai. Kai tik matai, kad mokinys džiaugiasi šio to išmokęs, ir patį apima teigiamos emocijos. Labiausiai džiugina, kai mokiniai patys imasi iniciatyvos - ieško naujos informacijos, domisi kažkuo, organizuoja renginius, savarankiškai mokosi groti, dainuoti, važinėti riedlente. Tada vyksta tikrasis mokymasis. O jei dar kas ir pagalbos paprašo, tai ohoho, kaip gera ją suteikti. Tada išties jautiesi reikalingas.
Taip pat labai daug optimizmo suteikia pedagoginių knygų galybė, kolegų, projekto „Renkuosi mokyti!“ teikiama pagalba ir suvokimas, kad aš išties dar nieko nežinau apie tai, ką turi veikti geras mokytojas. Bet visa tai dar galiu sužinoti!

9. Ar iš vaikų sulaukiate pagyrimų, priekaištų? Jaučiatės pripažintas?

Pagyrimų ir priekaištų tikrai būna. Jeigu vaikui įdomu, jo akys žibės, tai geras jausmas. Jeigu jam nuobodu, jis nedvejodamas ir pasakys „Mokytojau, labai neįdooooooomu!“ Tai muša iš vėžių, ypač jei esu suplanavęs dar 15 minučių tokios nuobodžios veiklos. Kita vertus, tai labai naudinga informacija. Kokioje dar kitoje profesijoje klientas taip aiškiai pasakytų, kad jam neįdomu, nepatinka? Kitą pamoką stengiuosi veiklą truputį koreguoti, kad būtų įdomiau.
Ar jaučiuosi pripažintas? Taip.

10. Jums dar liko metai mokytojavimo, gal ir vėliau tęsite mokytojo karjerą? Kokie Jūsų ateities planai, svajonės?

Atvirai sakau: „Nežinau.“ Noriu padėti vaikams, visuomenei, Lietuvai. Mokytojo profesija - puikus būdas siekti šių tikslų. Manau, kad visą ateinantį gyvenimą man vienaip ar kitaip švietimas rūpės. Visgi, ar dirbsiu mokytoju dar po metų, tikrai nežinau.

11. Ar nekyla noras vėl kelti sparnus į užsienį? Lietuvoje vis dar jaučiatės reikalingesnis ir naudingesnis nei užsienyje?

Noras kilti į užsienį nekyla. Kol nereikia išlaikyti šeimos, gyvenimas čia nuostabus. Girdėjau, kad turint vaikų, pasidaro sunkiau finansiškai. Bus matyt. Kol kas Lietuvoje jaučiuosi reikalingas, mėgstu šalį, papročius, kalbą, muziką. Noriu čia likti.

12. Kokie Jūsų pomėgiai?

Muzika ir keliavimas, kai kurį laiką gali nesiskusti, nesiprausti ir nežiūrėti į veidrodį.

13. Ar labai trūksta artimų žmonių? Dažnai grįžtate į gimtąjį miestą?

Artimų žmonių nepaprastai trūksta. Į Vilnių grįžtu kartą ar kelis kartus per mėnesį, pamatau šeimą, draugus. Grįžtu labai pailsėjęs.