Su žyme „matematika“

Šiandien skaičiau knygą!

Skyrelis vadinosi „Everything is number!“ Gražus pavadinimas.

Ten rašė apie upes ir ... skaičių π.

Profesorius Hans-Henrik (iš Kembridžo!!) panoro sužinoti, koks santykis tarp tikro upės atstumo ir tiesaus atstumo tarp ištakų ir žiočių. Tas santykis svyravo priklausomai nuo upės, bet visada būdavo labai artimas 3. Ooo labiausiai vidurkis artėjo prie 3,1415... kas yra skaičius π!

Einšteinas netgi pasiūlė šitokiam reiškiniui paaiškinimą! Matyt, tuo metu poilsiavo nuo reliatyvumo teorijų. Jis sako, kad skaičius π yra tam tikra tvarkos ir chaoso rezoliucija. Turbūt nerastume jokios upės, kuri būtų visiškai tiesi. Jeigu tik atsiranda vingis, išoriniame vingio šone upės srovė yra greitesnė palyginus su vidiniu šonu. Kurioj pusėj greitesnė srovė, ten didesnė erozija. Kuo didesnė erozija, tuo didesnis vingis gaunasi. Taigi upė turi tendenciją nuolat kuo labiau vingiuoti. Upės vingiavimas lai būna chaosas.
Kur chaosas, ten ir tvarkos turi būti. Ji yra. Kadangi upė nori kuo labiau vingiuoti, kartais jos vingiai susisuka per smarkiai ir ji padaro kilpą, t.y. atsisuka į save pačią. Tuomet upė nukerta kampą, nebeteka per kilpą, nes atsirado greitesnis kelias. Kilpa tampa senvage. Šitaip upė save apsitvarko - kai kurie chaotiški vingiai dingsta.
Šitokia vingių ir tiesumo sąveika ir lemia, kad upės nutekėto atstumo ir tiesaus atstumo tarp ištakų ir žiočių santykis yra baisingai artimas skaičiui π.

Gražu, ar ne?


Beje, ne iki galo suprantu, kodėl išoriniame upės vingio krante srovė yra greitesnė. Gal kas paaiškint galėtų?

Bandžiau rašyt apie begalybes. Nebuvo paprasta, bet jau ~1200 žodžių parašiau, tai kada nors tie žodžiai ir dienos šviesą pamatys!

P.S. nepamirškit, 03-14 - skaičiaus π diena, taip pat Einšteino gimtadienis! Ta proga į mokyklą *sukryžiuoti pirštai* atvažiuos „Liūdni slibinai“!