Mokytojo alus

Užėjau parduotuvėn. Pradėjau dairytis, apsimesti, kad apžiūrinėju prekes ir mąstyti: „Aha, vienas vaikas yra, bet jis lyg ir ne iš mano mokyklos... Hm, ten dar vienas vaikas, lyg ir matytas... Ir eilė prie kasų ilga - reiks stovėt ilgai ir tiksliai koks nors mano mokinys užeis parduotuvėn, o kadangi jau vėlas vakaras, tai tikriausiai ne vienas - su tėvais“. Prasukdamas pro bandelių, cukraus, arbatų, tuoletinio popieriaus, kruopų ir pieno skyrius priėjau tą skyrių, kur rimti vyrai diskutuoja, ar stipriai smagiai šįvakar nori pasibūti, ar tik vidutiniškai smagiai. Apsidairiau. YRA! Ponoro Kaimiško tamsaus. Be nuolaidos, kaip kad prieš dvi savaites, bet yra! Žvilgt kairėn, žvilgt dešinėn. Dar kelioooos pasiblaškymo akimirkos it būčiau nepilnametis. Daaaaaar. Pasiėmiau!!!... Išdidžiai nuėjau prie kasos. Ir pradėjau traukti iš krepšelio: du pakelius trijų grūdų košės, saulėgražų chalvos pakelį, kekę bananų ir butelį ... giros. Be saldiklių ir be konservantų. Už 2,59. Skani.