Krano istorija

Visgi papasakosiu. Nors ir visai nepedagogiška ir nematematiška, bet po mokytojo duonos skėčiu krano istorija patenka.

Rugsėjo viduryje atsikrausčiau į butą, kuriame gyvenu ir dabar. Pirmą kartą užėjęs į vonią truputį pamykiau pamatęs visai nekaip atrodantį sovietinį kraną (be dušo). „Aha, bus proga pasikeisti!“ - sumąsčiau. Po savaitėlės nulėkiau į visų išliaupsintą Tauragės turgų ir nusipirkau vonios kraną su dušu už 50 Lt. „Tai geras pirkinys!“ - galvojau, važiuodamas namo ir mintyse įsivaizduodamas smagumą, kuris bus patirtas, kai vakare galėsiu nusiprausti po dušu!

Grįžau. Užsukau vandenį, nusukau seną kraną visaip jį sukiodamas. Kraną padėjau į šalį, tarpines taip pat atsidėjau į šalį (aš juk nedurnas - žinau, kad jų gali prireikti!) Išpakavau turginį „Emporio“ firmos kraną ir jau suksiu, bet.... o ką gi sukti... Hm. Pasirodo ir mano kranas prašėsi būti užsukamas ant ko nors ir tie vamzdžiai, kurie ateina iš sienos, turėjo veržlę, kuri prašėsi būti užsukama. Na, čia kaip du šiauriniai magneto poliai susitinka ir vienas kitą stumia. Nepavyko man blizgančio „Emporio“ krano užsukti. „Tai bėda, reiks pirkti naują kraną“,- pagalvojau. Atgal uždėjęs seną kraną liūdnai nusiprausiau po senu kranu, o ne dušu!

Ryte visgi išgirdau džiugią naujieną! Pasiskambinau su tėčiu, papasakojau jam savo gilų liūdesį dėl krano, bet tėtis, žinia, turėjo išeitį! Pasirodo santechnikoje yra visokių detalių, kurias vienaip ar kitaip susukus galima išspręsti beveik visas problemas! Netgi ir mano problemą! Tai nudžiugau! Už trijų savaičių turėjau grįžti namo, kur pabaigsim tas mano bėdas. Iki tol vidutiniškai linksmai prausiausi po kranu...


Spalio vidurys. Nupirktos dvi detalės ir aš linksmai keliauju iš Vilniaus į Tauragę dar ir paprotintas, kad santechnikoje sandarinimui reikalingos lininės pakulos (ekologiškos!!!). Jė jė jė, jau tąvakar tikrai turėjau linksmai nusiprausti po dušu!!!

Atvažiavau. Išsitraukiau visus įrankius, pasidėjau pakulas po šonu, užsileidau Kernagio Santechniką iš Ukmergės (aišku pats dainuodavau „santechniku aš dirbu Tauragėj!“). Pradėjau dirbti. Pam pam pam, įsukau tas stebuklingas, problemas sprendžiančias detales ir pradėjau tinkinti kraną. Hm... Kažkaip truputį kreivokai. Pamėginau viską pasukinėti, kad būtų tiesiau, bet pamačiau, kad labai tiesiau nebus. Todėl, na, veržiau. Priveržiau. Pamėginau atsukti vandenį - dar truputį varvą. Na, dar truputuką paveršiu. Ir tik triokšt. Nulūžo. Krano. Detalė. Nusukau, pažiūrėjau ... tikrai nulūžo - garsas neapgavo. Tai liūdesiukas apėmė, net stebuklingos detalės neišgelbėjo. Vėl liūdnas prausiausi po kranu (na, nebe toks jau ir liūdnas, per tą mėnesį paspėjau įprasti).

Netrukus į Tauragę manęs atvažiavo aplankyti tėtis, kuris vėlgi turėjo gelbėjančių minčių. „Tokių detalių turėtų būti Senukuose“,- vėl įžiebė ugnį many tėtis. Grįžęs į Vilnių tėtis Senukus aplankė ir abrakadabra stebuklingu būdu reikiamą detalę surado! Tai smagumas! Aš ir vėl mačiau save po dušu.

Spalio pačiam gale grįžau į Vilnių, kur ta smagioji detalė manęs laukė. Tėtis dar kartą pasiūlė gudrų sprendimą - kodėl gi mums kartu nepakeitus to krano? Noras praustis po dušu nugalėjo norą išmokti pačiam savarankiškai pakeisti kraną, tad su šypsena sutikau.

Tėvai aplankyti atvažiavo lapkričio pirmojoj pusėj (vos prieš savaitę). Su tėčiu čiupom kraną, o mama šildė valgyti. Tai džiaugsmo diena buvo. Santechniniai darbai ėjo kaip iš pypkės, tėtis parodė, kaip reikia vynioti pakulas (su jom turėjau problemų), viską susukiojom. Truputį leidžia. Truputį pasukom. Nebeleidžia! Jė!! Jau galėsiu praustis po dušu!!! Ai ne, truputį leidžia. Leidžia iš tokio visai seno sovietinio vamzdžio, kuris išeina iš sienos. Et... O tai reiškė, kad ir seno krano nepavyks uždėti, nes vistiek jis sukasi ant surūdijusio-kiauro-etikmat vamzdžio. Tą vakarą visai neliūdnas nuėjau miegoti nesiprausęs.

Ryte atsikėlęs griebiau jautį už ragų. Pats pradėjau iš naujo viską sukti. Norėjau tą prakiurusį vamzdį išsukti iš sienos ir pažiūrėti, kaip galėčiau ten įsukti ką nors naujo. Pam pam pam, paėmiau dujinį raktą, suspaudžiau tą vamzdį. Keberiokšt. Nulūžo vamzdis. Liko tik dalis vamzdžio įsukta į sieną, kurios jau nepavyko išsukti. Nai nai nai, galvoje jau sukosi mintys, kaip čia reiks pirmadienį maskuoti kvapą ar galbūt eiti pas kaimynus praustis.

Nusprendžiau šauktis pagalbos. Paskambinau bendruomenės santechnikui ir mokyklos staliui. Stalius netrukus atėjo ir labai man padėjo stebuklingai su atsuktuvu iškalęs tą vamzdžio dalį, kuri liko įsisukus į sieną. Tai pagėrėjo situacija, nes tos detalės, kurias aš turėjau, pačios prašėsi būti įsukamos į sieną, t.y. atitiko sriegius. Jėėė!!

Padėkojęs staliui vėl užsileidau Kernagio gabalą apie santechnikus ir kibau į darbą! Pakulos, košė pakuloms, 13as raktas, sukimas pagal laikrodžio rodyklę, tarpinės vietoj, pam pam pam, po kokios valandos viskas atrodė taip, taip ir dar taip. Tik... truuuuuuuuuuuuuuuuputį varvėjo. Pasiraitojau rankoves, uždėjau ant repeat'o santechniką iš ukmergės ir viską nusukęs pradėjau viską veržioti iš naujo. Šįkart geriau - taip, kad nevarvėtų.

Tuo metu į duris pabeldė santechnikas. Apsidžiaugęs pasivadinau jį vidun ir jis tučtuojau ėmėsi darbo. Truputį pasikeiksnodamas, truputį pašiukšlindamas pradėjo tą kraną tinkinti. („Utiutiu, jau dabar tai tikrai nusiprausiu!“) Santechnikas labai keikė rusus, nes jie kreivai sudėjo vamzdžius (teisybės dėl kreivų vamzdžių yra, nes ir man dėl to detalė lūžo). Viens du trys viens du trys ir kranas santechniko buvo pasiųstas kažkur toli, nes ir jam detalė lūžo. Lūžusi detalė - smirdintis aš pirmadienį mokykloje. Santechnikas pasakė, kad jei nupirksiu tokių naujų detalių, kaip kad lūžo, tai jis pirmadienį viską jau TIKRAI sutvarkys.

Pirmadienis. Detalių nupirkau. Santechnikas atėjo. Atėjęs paklausė: „Ar nesijaučia, kad truputį išgėręs esu?“ Truputį jautėsi, bet jam patikinus, kad problemų uždedant kraną su naujom detalėm tikrai nebus, pretenzijų nekėliau ir nuėjau taisyti penktokų darbų. Palikau jį keiksnotis vonioje ir patyliukais laukiau vandens čiurlenimo garso ir ko nors panašaus į „valio“, „eureka“, „liuks“, „pagaliau“ ar net kokio keiksmažodžio pasakyto smagioje nuotaikoje. Beeet. Vėl išgirdau, kaip kranas buvo pasiųstas toli. Atėjau pažiūrėt į vonią. Pam pam pam, ogi šįkart sulūžo pats kranas. Ne jokia detalė, o kranas. Supratęs, kad jis visgi ne truputį, o truputį daugiau išgėręs išprašiau jį iš namų.

Pranešiau bendruomenės valdybai apie incidentą, kitą dieną paskambinau santechnikui ir paprašiau iš jo 50 Lt, jis pradėjo visaip išsisukinėti, išvadino mane skundiku. Na, su juo reikalų dar nebaigėm..

Naują kraną nusipirkau trečiadienį. Ne turguj, o senukuose. Čekišką - su garantija.

Šiandien, t.y. ketvirtadienį vakare jį kažkaip sugebėjau uždėti. Ir kaip manot? Ar bėga? Na, nebėga tose vietose, kur labiausiai bijojau, kad bėgs. Pasiplojau sau per petį už santechnikinius sugebėjimus, bet na... Dabar varvą per patį kraną, t.y. kranas brokuotas - reiks pirmadienį keisti. Na, varva tik tada, jei vandenį paleidžiu bėgti per kraną, o jei per DUŠĄ, tada nebėga.

Kad ir reiks kraną keisti, bet dušą išmėginti tikrai einu!


Išmoktas žodynas:
ekscentrikai, penkioliktukas, dvidešimtukas, prancūziškas raktas, dujinis raktas, pakulos, tarpinės, apvalios tarpinės, šūdinaskinietiškaskranas.


Istorijos antra dalis.