Padebesiais ...

... skraidžiau.

Būtent taip šiandien jaučiausi. Mokykloje šiandien nevyko įprastos pamokos. Visa diena, gal tiksliau pusdienis, buvo skirtas Sausio įvykių dvidešimtosioms metinėms paminėti. Pasistengė vaikai, pasistengė mokytojai. Diena buvo pakili.

Sausio 12-ą per pertrauką pavaduotoja pasakė, kad rytoj turėsiu pašefuoti dešimtokus, t.y. 8ą ryto uždegti su jais žvakutes ant lango, pažiūrėti Sausio 13-ai skirtą filmą ir paruošti laikraštuką laisvės tema. „Voooou, na ir užduotėlė“,- pagalvojau. Su dešimtokais anksčiau bendrauti neteko, iš nuogirdų supratau, kad jie ne pati lengviausia klasė. Žvakutės - turėčiau susitvarkyti, filmas - kaip nors pažiūrėsim, bet laikraštis... Kaip jiems reiks pasakyti: „Ei, gal nupieškit ką nors gražaus į laikraštuką, užrašykit minčių apie laisvę, trečiam puslapy ką nors paklijuokit, o ketvirtam sudėliokit dainos žodžius..“ Galvojau, kad bus prastai. Aš juk jų nemokęs, esame visai nepažįstami, pažymių už darbą irgi nerašysiu. Ką norės, tą darys...

Ne visai taip buvo. Iš vakaro prisiminiau, kad kai patys mokykloje žiūrėdavome filmus apie Sausio 13-ą, iš klasės išeidavome tylėdami. Ir tik drąsiausi sudrumsdavo tylą. Panorau prisiminti, apie ką gi tie Sausio įvykiai buvo. Suskaičiau vikipediją ir aukų amžių. Viską perskaičiau kone vienu atsikvėpimu. Buvo nepaprasta. Prisiminiau, kodėl mokykloje po filmų tylėdavome. Būta dėl ko. Ir Jums labai rekomenduoju vikipediją paskaityti. Stip-ru. Yra už ką dieną minėti. Sveikinu su Laisve.

Pasikrovęs šiokiomis tokiomis žiniomis ir stipria jausena kitą rytą patraukiau į mokyklą. Prisiminiau, kad kuo užtikrintesnis būsiu, tuo bus geriau, tad stengiausi nesijaudinti. Be to, klasėje su manimi turėjo būti ir technologijų mokytoja, tad kažkaip turėjom susitvarkyti. Žvakutes uždegėme - be problemų. Filmą žiūrėjome, bet, deja, pasitaikė labai nuobodus. Mokiniai šnekučiavosi, bandžiau tildyt, bet kartu juos ir supratau - filme buvo beveik vien kalbos, politinė Sausio įvykių analizė. O tai buvo filmas specialiai sukurtas mokiniams. Nebuvo lengva filmo mintį sekti. Ir tetruko jis 24-ias minutes.

Iš dalies apsidžiaugiau, kad toks trumpas. Tai reiškė, kad turėjau laiko šį tą papasakoti. Atsistojom. Sugiedojom himną. Paklausiau, ar ką nors žino apie Sausio 13-ą. Šį tą žinojo - liuks. Net tikslų dienos pavadinimą žinojo - Laisvės gynėjų diena. Pravedžiau jiems trumpą pasakojimą apie įvykius, priežastis. Klausė jie tų žodžių, kai sakiau, kad žuvo du jų amžiaus žmonės, bent keli mano amžiaus. Kartu skaitėme vikipediją vietoj filmo. Turbūt patys įvykiai kalba už save. Apie trigonometrines funkcijas jiems papasakoti negalėčiau. Pernelyg sudėtinga būtų išlaikyti dėmesį, bet Sausis juos sudomino. Džiugu.

Atėjo laikraščio eilė. Nerimavau nerimavau, bet viską į vietas sustatė technologijų mokytoja - suskirstė visus grupelėm, paskyrė užduotis, davė priemonių. Ir visi palinko prie darbo. Piešė balandžius, vėliavas, rašė mintis apie laisvę, fantazavo apie tai, kaip Sausio 13-osios naktį ėjo budėti prie TV bokšto. Jėga. Buvo gerai.

Antra dienos dalis - renginys, kurio metu mokiniai pristatė savo darbus (laikraštukus), buvo atliekamos kelios dainos. Kelios dainos reiškė, kad pirmą kartą pasirodys ir gitaristų būrelis. Vaikai truputį nerimavo. Galvojau, kad nerimausiu ir aš, bet buvo keistai ramu. Žinojau, kad viskas tikrai bus liuks, nes jau per daug kartų viską buvom atrepetavę. Vakarykštę repeticiją mokinomės šypsotis ir sėdėti scenoje išsitiesus. (Sustojom į ratą ir penkias minutes badėm tiesiai stovėdami šypsotis. Visiems žandikaulius „atjungė“.) Artėjant koncertui vis primindavau visiems, kad svarbiausia šypsotis, o viskas kitkas tikrai bus gerai.

Turėjome netgi du koncertus. Kadangi mokyklos aktų salė maža, vieną kartą į salė atėjo pradinukai, o vėliau 5-10 klasių mokiniai. Pradinukams padainavom. Gavosi puikiai - visiems labai patiko, mokiniai paplojo, mokytojai pagyrė. Vaikai labai apsidžiaugė ir su jau džiugesniu nerimu laukė antro pasirodymo. 

Atėjo vyresniokai. Jų buvo žyyyymiai daugiau. Ir jie patys tūriu didesni. Būnant scenoje jauteisi nepatogiai vien dėl to, kad aplink save turi tiek daug erdvės ir gali laisvai judėti, o visi, kurie sėdi, turi būti susispaudę, kai kurie net stovėti. Prisimenat difuziją, kuri sako, kad dalelės iš didesnės koncentracijos juda link mažesnės, kol galų gale vienodai pasiskirsto po visą skystį / dujas? Scenoje jauteisi it tu būtum dalelė toj mažojoj koncentracijoj ir tuoj tuoj tuoj prasidės difuzija. Susėdom. Prisiminėm, kad šypsena kerta viską. Ir užtraukėm. Gerai užtraukėm. Be jokių trukdžių, kartais ir su šypsenom. Nuskambėjo paskutinis akordas, mums paplojo. Ir ką? Paprašė pakartoti! Mokytoja paprašė, bet vis tiek - jėga! Grojantiesiems tai didelis saldainis. Dar du kartus pakartojom priedainį. Tuo ir turėjo baigtis renginys. Renginio vedėja (muzikos mokytoja) pasakė visiems ačiū, bet niekas nesikėlė iš vietų. Tad užtraukėm „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Šį kartą grojo muzikos mokytoja. Dainavo visi. Įpusėjus dainai visa salė atsistojo. 

Štai taip baigėme. Ir visi iš renginio išėjo su tuo kažkuo, kas kuriam laikui lieka širdyje. Jė-ga. Su gitaristais tuoj po renginio visi sudėjome rankas, sunkiai nulaikėme džiaugsmą ir sušukom už Lietuvą.

Štai taip šiandien mokykla prisipildė rimtomis ir geromis emocijomis. Džiu-gu. Kelios nuotraukėlės.