Atlyginimas

Įrašą rašiau ketvirtadienį vakare. Pamenu, baigiau antrą valandą nakties. Jau galvojau, kad ištaisiau jį iki viešinamo, bet dėl priežasčių nepaspaudžiau Post. Nuspaudęs save nuėjau miegot. Bandau žiūrėt antrą kartą. 
Šio įrašo pagrindinis tikslas truputį paaiškinti mokytojų ir atlyginimų santykį. Juk turim tokią bendrą nuomonę, kad mokytojai skundžiasi atlyginimais, ar ne? :) 
Bandžiau ir šiokias tokias asmenines išvadas daryti, kurios apibendrintų, ką ir kaip reiktų keisti, kad situacija pagėrėtų, bet kol dar lukterėsim su išvadom, nesigavo stiprios.



Baigiau verslo studijas. Svarbi priežastis, dėl kurios pasirinkau mokyklą, buvo noras pabėgti nuo verslo, pinigų, aklo pelno siekimo, žmonių išnaudojimo. Norėjau pabūti aplinkoje, kur dėmesys yra sutelktas į žmogų (mokinį), o ne į pinigus. Dabar, visgi kartais susimąstau, kad tas aklas pelno siekimas nėra jau toks ir aklas.


Atlyginimas

Gaunu 1500 Lt į rankas.
Mokytojui atlyginimas skiriamas už akademines darbo valandas (visame įraše 1 h = 45 min.), kurios dauginamos iš tam tikro koeficiento (apie jį vėliau). Berods per savaitę iš viso turiu 27 savaitines tarifikuojamas valandas:
4 klasės x 4 pamokos per savaitę = 16 h;
1 savaitinis matematikos modulis = 1 h;
2 savaitinės būrelio pamokos = 2 h;
~3 valandos pamokų pasiruošimui = 3 h;
~3 valandos sąsiuvinių taisymui = 3 h;
~2 valandos mokyklai naudingo darbo = 2 h.
Iš viso apie 27 valandos, nepamenu tikslaus valandų išsidėstymo.

Pažiūrėkime į mane pro ekonomisto akinius. Esu egoistas, siekiantis maksimalios naudos sau. Pernelyg nefilosofuodami priimkime, kad didžiausia nauda man - pinigai.

Pravedu pamokas. Pravedu modulį. Pravedu būrelius. Jau dėl 19-os valandų niekas man neprikiš - savo pareigas įvykdžiau, turiu gauti pinigus.
Toms 19-ai valandų reikėjo pasiruošti. Esu žalias ir tingus mokytojas. Tarkime, kad kiekvienai pamokai pasiruošiu per 22,5 min. = 1/2 h. Skaičiuojam: 19/2 = 9,5 h.

Ei, 19 + 9,5 = 28,5 h. O man moka už 27.

Po viso šito:

• Ar norėsiu rinkti mokinių sąsiuvinius, juos atidžiai taisyti, kiekvienam parašyti komentarą? Ne.
• Ar norėsiu budėti mokykloje pertraukų metu? Ne.
• Ar norėsiu daryti mokyklai naudingą darbą? Ne, po velnių, aš juk jau atidirbau daugiau negu priklauso!
• Ką atsakysiu, jei kas nors man pasakys: „Ei, Vytautai, gal galėtum man padėti?“ Ne.
• Ar norėsiu pildyti dienynus? Ne.

Paprasta, ar ne?

Nusiimkime ekonomisto akinius. Kol kas neskaičiuoju, kiek laiko sugaištu ruošdamasis pamokos, kiek tiksliai laiko taisau sąsiuvinius, bet viena aišku - mokyklai tikrai atiduodu daugiau valandų savo laiko, negu yra tarifikuojama. Nesiskundžiu - noriu padėti mokyklai, tad kiek turiu valios, tiek padedu.

Ei, bet mokykloje aš juk ne vienas. Ne vienas aš ir su panašia situacija susiduriu.


Pedagogų susirinkimas

Prisiskaito prie naudingo darbo mokyklai valandų, tad kas savaitę derėtų valandą skirti susirinkimui. Susirinkimuose kol kas nesuspėju. Gal dėl mano lėto būdo, gal ir dar dėl kažko. Idėjos pasiūlomos, priimamos, siūlomos kitos, vėl priimama. Viskas vyksta greitai, o dalyvaujančiųjų galvose - noras greitai susirinkimą užbaigti, nes laukia kiti reikalai.
Dažnai būna taip:
- ... reiktų daryti A, turbūt nieks neprieštarauja?

Galbūt ir norėčiau paprieštarauti, bet dar nespėjau sugalvoti geresnės idėjos B, nes ką tik išgirdau apie planą A. Paprieštarauti galiu. Bet ar noriu? Juk prieštaraudamas sugaišiu bent 2-5 min. O tai juk visų mūsų laikas - direktoriaus, pavaduotojų, mokytojų ir mano (o jau ir taip visi jaučiasi atidirbę daugiau, negu turėtų). Juk net ir idėjos dar nespėjau sugeneruoti. Tad didelė tikimybė, kad tos 5 min nueis perniek. Na, tuomet neprieštarauju. Niekas kitas taip pat neprieštarauja. Ir idėjų nesiūlo. Ir sprendimai priimami kažkaip kažkokie. (Žinoma, čia mano labai asmeninis subjektyvus požiūris, nepamirškim, kad mokykloje kol kas aš super žalias).

Dabar prieštarauti galėčiau - Tauragėje gyvenu vienas, draugų neturiu, parėjus namo rūpesčiai nelaukia. Ramu. Norėčiau ilgiau padiskutuoti apie reikalus, apsvarstyti viską, o tada surinkus gerą būrį žmonių, atlikti darbą kaip pridera. Kaip tik penktadienį, parašius šį įrašą, perskaičiau tokį sakinį "Contemplation is a luxury". Bet kiti susirinkimo dalyviai turi ir rūpesčių ir draugų - jie nori bėgt namo. Natūralu - ir aš norėčiau.


Koeficientas

Šiandien per posėdį taip pat sakė, kad visi mokytojai yra vertinami pagal lygų vidurkinį koeficientą, t.y. nė vieno mokytojo koeficientas nėra nei padidintas, nei sumažintas. Tai reiškia, kad mokytojo atlyginimas priklauso nuo:

1. valandų skaičiaus, 
2. pedagoginio darbo stažo (koeficientas kyla kas 4 metus),
3. kvalifikacijos laipsnio (neatestuotas -> mokytojas -> vyr. mokytojas -> mokytojas metodininkas -> mokytojas ekspertas).

1. Galėčiau pasiprašyti daugiau valandų. Bet ar tikrai noriu? Juk padidėjus vedamų pamokų skaičiui, padidės ir ruošos darbai, o tai reiškia kad papildoma mano darbo valanda uždirbs man mažiau pinigų, negu iki šiol buvusi darbo valanda.
2. Laiko nepagreitinsiu.
3. Dar nesu perpratęs laipsnio gavimo sistemos, bet mokytojo laipsniui gauti aš studijuosiu universitete. Metus. Tikiu, kad gausiu. Nes visi gauna.

Ekonomisto akiniai - ON. Kam man stengtis, jei aš žinau, kad atlyginimas nuo mano pastangų nepakis? Kol mokinių tėvai nepradės linčiuoti už itin prastą mokymą, tol atlyginimą gausiu. 

Mažytės išvados

Grįžkim prie pirmos pastraipos, kurią jau buvau užmiršęs berašydamas. Manau, jog mokyklai trūksta sveikų verslo principų. Daug kas daroma kažkaip. Kol kas tiek. Na, dar tik kelis mėnesius dirbu, tad gal nesu perpratęs sistemos. 

Kita

Turbūt reiktų į šį straipsnį pažvelgti iš mokinio perspektyvos. Kokio velnio jam stengtis mokintis? Viena mokinė karts nuo karto užsimindavo, kad už ketvertą ją mama užmuš, o ji tikrai nemokėjo penketui. Paklausiau, ar ją pagiria, kai ji gauna 10. Sakė, kad tik dar labiau supyksta. Tuomet sako taip „Na va, gali gauti 10, kodėl tuomet ne visi pažymiai 10-ukai?“ Bandžiau ir su mama šnekėt, bet nepavyko įtikinti, kad šešetas gali būti geras pažymys.

P.S. Su tarifikuojamomis valandomis būna machinacijų dėl mokytojų kosmiškai ilgų atostogas, t.y. kas savaitę dirbam daugiau valandų, negu turim tarifikuojamų, taip lyg ir atidirbinėdami už atostogas. Bet vienas faktas, kad apie atostogas prisiminiau tik trečią kartą iš naujo skaitydamas įrašą, šį tą rodo. Turbūt tai, kad ir mokykloje pamirštu. Atostogos tiesiog atostogos, o dirbama vistiek per daug :)

P.P.S. Lietuvių k. mokytojos paklausiau, kuo skiriasi žodžiai mokyti, nuo mokinti. Sakė, kad abu žodžiai taisyklingi, reiškia tą patį, bet labiau vartotinas, gražesnis ir teisingesnis yra mokyti. Gal todėl ir mokytojas, o ne mokintojas. „Laba diena, tamsta mokintojau!“ Fainai būtų :)



Ei, o kaip panašūs dalykai atrodo kituose darbuose? Versle? Turbūt „žiauriau“ viskas?


[Papildymas 2011-01-09] Dar prieš įrašo pasirodymą Linos pasiūlyta prieštara panašiai rašliavai. Kalba apie tai, kad neįmanoma sukurti tobulų taisyklių, nei tobulų paskatinimų. Gyvenime reikia tiesiog vadovautis nuojauta ir išmintim. Pažiūrėti galima čia.