101

Buvo 100 daliklių, o šiandien jau 101 diena, kuri prabėgo nuo rugsėjo pirmos. Tam tam tam, jau 101 dieną aš mokytojauju.

Manau, kad dalykai palengva eina į gerąją pusę.

Anksčiau būdavo pragariškai sunku, dabar jau pasitaiko ir nušvitimų. Nors sunkių dienų vis dar daugiau negu šviesių.

Šiaip ar taip, šį kartą norėjau pašnekėti ne apie tai, kaip man sekasi, bet apie tai, ką su manim padarė tos 101 dienų.


BUS TAIP!!!

Truputį nuo mąstymo ir svajojimo permetė ant veiksmo. Anksčiau būdavo tikrai malonu turint kažkokią situaciją apmąstyti ją iš visų pusių, t.y. o kas jeigu būtų taip? o kas jeigu būtų anaip? Sau tokį svajojimą pateisinu - mąstydamas aš juk siekiu geriausio ir labiausiai apgalvoto rezultato.

Kol kas su mokiniais dar nemoku diskutuoti ir svarstyti. Kelis kartus sąmoningai ir netyčia teko išmėginti. Išgirstu 15 argumentuotų nuomonių, teisingų ir įdomių, bet besikertančių tarpusavyje. Būtų smagu prieiti kompromiso, bet ... kol kas nesugebu suvaldyti tiek daug nuomonių taip, kad liktų patenkinti visi. Imuosi veto teisės: "BUS TAIP!" Visi liekam nepatenkinti :) Dėl to diskutavimo klasėje kol kas stengiuosi vengti. O turbūt be reikalo, nes reiktų vaikus skatinti diskutuoti, priimti sprendimus.

Truputį nerimauju, kaip šitoks nuolatinis griežtumas, ir primestas užtikrintumas atsilieps mano asmenybei. Griežtumo ir tvirtumo man trūko, tad gal mokykloje šio to išmoksiu :) Jau buvo vienas įvykis, kur pasireiškiau. 

Įsėdau į autobusą Tauragė-Vilnius, atsiverčiau knygą, buvau šiltai apsirengęs, termose turėjau arbatos, galvojau turėsiąs smagią ir šiltą kelionę panemunės keliais. Nai nai nai, turbūt apie panašiai smagią kelionę galvojo ir keletas jaunuolių, atsisėdusių autobuso gale. Apie smagią kelionę su muzika, kurios klausosi visas autobuso galas. Visiems tikrai pažįstama situacija :) Kartais tokiais atvejais galvoju į telefoną įsirašyti kokios operos ir panašiais atvejais atsišaudyti. Operos, deja neturėjau. Turėjau du popso gabaliukus, kurie mano nepasitenkinimo žinutės nebūtų perdavę. Keletą akimirkų padvejojęs, nusiėmiau savo spalvotą kepurę, kad atrodyčiau rimtesnis, atsisukau, pažiūrėjau vyrukams ir merginai į akis ir gan užtikrintai pasakiau: „Gal galit muziką išjungt?“ Buvo truputį baisu, ar nedrėbtels ko atgal. Dar truputį į juos pažiūrėjęs nusisukau. Pašnabždom mane, matyt, pakeiksnoję muziką jie išjungė. Tai gerumas buvo! Jė! Tada reikėjo greitai nuspręsti, ar apsimesti toliau griežtu ir nesureaguoti į tai, kad jie muziką išjungė ar visgi padėkoti. Dalis manęs norėjo likti griežtu, bet kita dalis nugalėjo ir atsisukęs pasakiau: „Ačiū.“

Nieko čia labai stebinančio. Tiesiog kokius 20 ankstesnių kartų, kai esu buvęs tokiose pačiose situacijose, sau tyliai mintyse mąstydavau, ką reiktų tokiu atveju daryti, ko nedaryti. Kaip čia reiktų apšviesti jaunuolius, kad jie suprastų, kad savo muzika kažkam galbūt trikdo tylą. Ir taip visad mąstymai likdavo mąstymams. O šį kartą, fit, ir padariau. Aišku, apmąstymų prieš, po ir per neišvengiau, bet na, padariau. 

Nepyk, o nusivilk

Gan dažnai turiu nepasitikėti vaikais. Arba, kaip sakė vienas lektorius, pasitikėti, bet tikrinti. Mokinys paklaustas, ar padarė namų darbus, turbūt pasakys, kad padarė, bet paliko namie. Juk reikia vaikais tikėti, ar ne? Juk tokios nekaltos akelės, m? Kurį laiką tikėjau, bet prisiminiau mano mokytojų taikytą metodą: „Tai apie ką buvo namų darbai, m?“ Dažnai toks klausimas atsakomas tylėjimu. Sunku nesupykti, kai meluoja į akis, bet tas pats lektorius, kuris sakė: „Pasitikėk, bet tikrink“, dar sakė: „Geriau nepyk, o nusivilk, bus žymiai stipresnis efektas.“ Mokausi. 

Baisu, kad šitokis nepasitikėjimas gali išaugti ir į bendravimą su kitais žmonėmis tokiomis formomis, kurių pats nesitikėčiau.

Nesusiglamžęs megztinis


Kitas visai juokingas dalykas, kuriuo dabar turiu nuolat rūpintis ... nepatikėsit - išvaizda. Nai nai nai, o man juk taip patikdavo rengtis ir atrodyti visaaai paprastai. O dabar turiu pasižiūrėt, kad kelnės būtų apyšvarės, megztinis nesusiglamžęs, barzda nuskusta, plaukai nenugulėti, nagai apkarpyti, rankos nepernelyg išmurzintos, batai pavalyti. O juk jaunystėje žvelgiant į vyresnius juk visad atrodydavo: „Na jau ne, taip nuobodžiai aš niekad neatrodysiu!“ Neseniai nusipirkau pilką megztinį. Rinkausi nuobodų. Kažkodėl atrodo, kad kuo vaikams mažiau bus įdomus mano megztinis, tuo bus geriau.


Dėl vaikų ir nevaikų

Jei kas ketinat kada nors valdyti įmonę arba tiesiog dirbti su žmonėmis, manau, kad mokytojavimo patirtis yra stipri. Vaikai tau pasakys tiesiai šviesiai, be jokių išvedžiojimų, kas kaip yra. Ir pasakys ne durnai. Pasakys normaliai ir argumentuotai. Galbūt ne itin sofistikuotais žodžiais, bet pasakys. „Kas per nesąmonė, jei man numažinot pažymį, kai aš vos prakalbėjau, o jie visą pamoką triukšmauja, ir jiems pažymio nemažinat?“ Nežinau, kas atsitiktų suaugusiųjų kolektyve. Paspekuliuosiu.

Viršininką peikti už blogus sprendimus juk būtų baisu ar ne? Žymiai geriau juk kolegai pasakyti, kad viršininkas niekam tikęs. O tai jau apkalbų ir gandų pradžia: „O girdėjai, kad tas ir tas padarė tą? Kokia nesąmonė...“ Juk nepasakytume viršininkui „Ką tu čia per nesąmones darai? Kodėl jam geriau negu man, KĄĄĄ?“ Viršininkas, negavęs tokios tiesmukos kritikos, save pateisintų, kad viską daro kaip ir gerai, gal niekas ir nepastebėjo to, kad vienas buvo įvertintas truputį kitaip, negu likusieji. Gandų viršininkas, aišku, nemėgtų ir bandytų su jais kovoti. Jei bandytų kovoti, tai skatintų atviresnį bendravimą. Jei jis tinkamai būtų skatinamas, problema ilgainiui turėtų būti išspręsta. Bet kooooks ilgas ir sudėtingas kelias.

Vaikas eis trumpesniu keliu: „Mokytojau, nesąmonė!!!“ Kol kas tokie pasakymai verčia iš kojų. Ypač pamokoj. Ir ypač, jei taip pasako pusė klasės mokinių, o pamokos dar liko 30 minučių ir juos vis tiek reikia kažkaip priprašyti dirbti. Tačiau iš šalies žiūrint, tokie kirčiai turėtų padėti suprasti tuos elementarius ir pagrindinius dalykus, kurie veikia, kai žmonės gauna nurodymus: kas jiems patinka, kas nepatinka, kada įdomu ar nuobodu, ir panašiai.

Manau, perpratus bendravimą su vaikais, turėtų paprasčiau būti ir su suaugusiais. Kol kas bene vienintelis skirtumas, kurį pastebėjau tarp suaugusiųjų ir vaikų tai tas, kad vaikai labiau linkę kaltinti aplinką: „jis pirmas pradėjo“, „čia jis mane kalbino“, „ji man trukdo“, „jie mane nervina“, „man niekas nepasakė, kas užduota namų darbams“, „Darius sakė, kad matematikos nebus, todėl ir neatėjau“. Vyresni gal labiau kaltę linkę prisiimti sau (tai juk puikus būdas norint spręsti problemas), noors juk irgi pasitaiko nemažai: „kas čia per valdžia?“, „na ir jaunimas šiais laikais“, „ką čia tokioj šaly galima veikti?“.

Vaau, kaip išpeikiau visus. Hm. Bet rimtai. Neypatingai didelį skirtumą jaučiau pristatinėdamas save kaip mokytoją per tėvų susirinkimą, nuo to, kai pristatinėju ką nors mokiniams. Tie patys veidai, tos pačios akys.


Šeštokai


Žinia, neišspręstasis matematikos uždavinys taip ir liko neišspręstas. Vaikams prisipažinau per kontrolinį, kad to uždavinio aš per valandą nesugebėjau išspręsti, tad nerekomendavau ir jiems. Aaaaaišku, tai suveikė kaip didžiulė paskata ir keli visgi suleido nagus į uždavinį ir sakėsi išspręndę. Savaitgalį taisysiu darbus. Jei rasiu įdomių sprendimų, rašysiu!

Vienas tėčio bičiulis rekomendavo šį galvosūkį. Reikia pažiūrėti. Siūlau ir jums.


Gero savaitgalio, balto sniego ir gražaus dangaus!