Lyg to būtų negana, švietimo ir mokslo ministro potvarkiu sudaryta darbo grupė paruošė naują Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos projektą, numatantį įvesti visuotinę, reguliarią bei privalomą atestaciją, kuri demonstruoja visišką nepasitikėjimą mokytojais.
(Lietuvos Švietimo Profesinė Sąjunga; nuoroda)
| Nuotrauka iš Delfi |
Skamba kvailai, ar ne? Juk, atrodytų, normalus dalykas yra atestacija. Valstybė patikrina žmogų, ar jis yra pasirengęs dirbti darbe, už kurį jam valstybė moka atlyginimą. Nagli tie mokytojai, bando išsisukti nuo to, ko kitos profesijos neišvengia. Man irgi taip atrodė, kad negražiai mokytojai elgiasi sakydami, kad atestacija demonstruoja visišką nepasitikėjimą mokytojais. Valstybė juk privalo užtikrinti švietimo kokybę ar ne?
Visgi neseniai, manau, supratau, kodėl mokytojai į atestaciją žiūri su baime. Pagrindinės yra dvi priežastys: (1) šiandien švietime madinga A, o rytoj B; (2) mokytojo darbo vertinimas remiantis skirtingais kriterijais.
1. Šiandien švietime madinga A, o rytoj B.
- Dabar madinga per pamokas ugdyti tiek dalykines žinias, tiek bendruosius gebėjimus (bendravimas, bedradarbiavimas, asmenybės vertė, pilietiškumas, etc..). Anksčiau buvo madinga kuo stipriau ugdyti tik dalykines žinias.
- Dabar madinga, kad pamokos būtų gyvos, vaikai laisvai jaustųsi, domėtųsi, judėtų po klasę; anksčiau buvo gerbtina mirtina tyla.
- Dabar kiekviena pamoka privalo turėti pamokos uždavinį (jei jo nėra, pamoka skaitoma visiškai nepavykusia), anksčiau apie pamokos uždavinį net kalbos nebuvo.
- Dabar madinga leisti gabesniam vaikui pamokyti silpnesnį vaiką (jie kartu geriau išmoksta, ugdo bendruosius gebėjimus), anksčiau buvo sakoma: "O ar gabusis Petriukas turi diplomą, kad galėtų ką kitą mokyti?".
2. Mokytojo darbo vertinimas remiantis skirtingais kriterijais.
- Mokiniai patenkinti, kai pamoka lengva ir žaisminga;
- Tėvai patenkinti, kai vaikai pluša nepakeldami galvų;
- Kolegos gerbia už tai, kad vaikai tavęs besąlygiškai klauso;
- Švietimiečiai patenkinti tada, kai vykdai pamokas pagal Švietimiečių nurodymus.
Daugiausiai kontakto su mokiniais ir tėvais, tad jiems labiausiai ir norisi patikti. Ypač tada, kai Švietimiečiai jau kelis kartus pakeitė švietimo madas, kiekvieną kartą sakydami, kad tai absoliučiai teisingas mokymas (žiūrėti pirmą punktą), ir pasitikėjimas jais dingęs.
Taigi kam bebandysi patikti, vis tiek kas nors bus blogai. Galiausiai nebežinai, kas yra gerai, o kas yra blogai. Atrodo, stengiesi padaryti, kaip būtų geriau, atrandi su vaikais gerą mokymosi sistemą, o ateina kas nors iš išorės ir pasako, kad dėstai blogai. Nors galbūt pagal tuos pačius metodus anksčiau kas nors būtų pasakęs, kad dėstei gerai.
Biheiviorizmo požiūriu žiūrint už tą patį veiksmą (tokį patį mokymą) kartais gauni teigiamą, o kartais neigiamą paskatinimą, kuris veda prie išprotėjimo (niekur neradau šaltinio, bet esu kažkur apie tai skaitęs :) ). Todėl, man rodos, mokytojai ir yra truputį išprotėję ir atestacija tai jau tikrai ne jiems. Nes nesinori būti vertinamu. Visiškai. Nes nežinai, kas yra gerai, o kas yra blogai.
P.S. Atestacija, žinoma, gėris. Švietimo lygį tikrai pakeltų. Bet pamėginau suprasti, kodėl pedagogai nenori būti atestuojami. Gal ir jums kam paaiškėjo?
P.S. Atestacija, žinoma, gėris. Švietimo lygį tikrai pakeltų. Bet pamėginau suprasti, kodėl pedagogai nenori būti atestuojami. Gal ir jums kam paaiškėjo?
